Čia ir dabar

Viskas, ką tu žinai, kada nors suirs kartu su Tavimi. Viskas, ką Tu matai, kada nors užges ir sprogs lyg didžiausia supernova. Viskas, ką Tu girdi, kada nors nutils, kaip sustirusių lapų čežėjimas nutyla sniego pūgoje. Viskas, kas tiesiog egzistuoja, kada nors taps tik pačios egzistencijos dulke. Tu taip pat. ........... Begalybės užsibaigs. Skaičiai bus suskaičiuoti. Nebeliks klausimų, į kuriuos reiktų atsakyti. Paukščiai nebeturės naujų maršrutų. Miškai nustos ošę. Viskas sustos. Tu taip pat. ............ Žvaigždžių nereiks vadinti savais vardais. Nereiks matyti ir išsigąsti iškreiptų šešėlių saulėlydžio tyloje, jausti pragaišties skausmo. Naktį nekybos danguj mėnulis lyg nuogas, girtas, vis fazes keičiantis menininkas, nerandantis sau vietos. Ištirps visas sniegas, baltas, geltonas, rudas. Tu taip pat. ............ Tačiau ore visdar kabo vienas didelis BET. Yra marios laiko mėgautis dalykais, kurių tuoj nebeliks. Aš dar galiu pr...

   "Pavojai dažniausiai nėra tokie jau ir dideli...Žmonės, kelis kartus pargriuvę, galų gale išmoksta vaikščioti" - I.Kantas    Kai niekada negalvoji apie kai kuriuos dalykus, tai dažniausiai juos gauni labai netikėtai. Na, pavyzdžiui, kai paštininkas pasibeldžia į duris ir įteikia rudeninę agoniją, liūdesį ir nieko neveikimo dovanėlę, už kurią dar ir turi pasirašyti sąskaitoje-faktūroje. Aš visada sakiau, jog jokios rudeninės depresijos ir mokslinės savianalizės manęs neskandina į juodą vienatvės duobę. Neužsidarydavau lietingais vakarais kambaryje su filosofinėmis ar madingomis knygomis, juoda stipria kava ir depresova muzika (nes dabar tai yra būtina įdomios asmenybės kūrimui, ar ne). Skaitydavau ir skaitau todėl, nes pati to noriu. Seniai supratau, jog knygos yra lyg draugai, kuriuos teisingai atsirinkęs, džiaugsiesi visam gyvenimui. Ne, man nėra liūdna savaitgalio vakarus leisti su mėgstama muzika ir didžių rašytojų būreliu, su kuriais ramiai siurbč...

"Aš bijau įgyvendinti svajonę, nes tada nebeturėsiu dėl ko gyventi" - P. Coelho "Alchemikas" Prasidėjus auksinėmis spalvomis pasaulį dažančiam rudeniui jau žinojau, kad melancholija, apie kurią žmonės dažnai kalba jau nukritus pirmiesiems lapams, manęs neveikia, atvirkščiai - rudenį visada norisi nuveikti kažką įdomesnio, geriau atrodyti, grožėtis gamta, nes akis per daug pripranta prie tų 3 mėnesių vasaros. Užsibrėžiau kelis tikslus, kuriuos noriu įvykdyti, bent truputėlį pakeisti gyvenimo ritmą ir daug ką atrasti iš naujo, nes man jau trūksta to, ką turėjau seniau, ką ugdžiau, kuo didžiavausi. Vėl pamažu pradedu pastebėti, o ne tik matyti aplink esantį grožį ir svajoti, vėl dažyti aplinką ne vien juoda/balta, nes žinau, kad tai nesu tikroji aš. Man patinka svajoti. Mėgstu svajoti. Neatiduočiau savo svajonių. Noriu, kad jos išsipildytų. Viskas atrodė labai gera, gražu ir įgyvendinama, kol neperskaičiau keleto lemtingų eilučių, kurias jau seniai juodomis ...

     Kažkada ateis laikas, kai tapsime tik istorijos dalimi, paskęsime amžinybėje ir mus prisimins tik iš senų fotografijų ar žurnalų antraščių (laimingi tie, kurie ten atsidurs). Būsime kažkieno tėtis, mama, šeimininkas ar mylimasis, ir visa tai po kiek laiko bus pamiršta. Ateis nauja karta, kuri pakeis įstatymus, sukurs naują pasaulį ir galbūt kur nors iškals mūsų vardus savo atmintyse. Matysime kitokias spalvas, o gal išvis nematysime, supsimės ant laiko sūpynių, kurios netruks nublokšti mus amžinybėn. Nelaikysime viens kito už rankų ir nedrėbėsim iš šalčio žiemos vidury, neskaičiuosim surinktų aviečių ir jų neberagausim, nes viso to nebereikės.     Bet aš tikiu, kad mes dar turime laiko GYVENTI. Iš tikrųjų  būti čia ir dabar, išgyventi istoriją, o ne tik būti jos dalimi. Klausytis muzikos ir juoktis kartu su draugais, kurie užpildo tuščias kerteles gležnose mūsų sielose. Tikiu, kad visdar galime džiaugtis gyvybės galia ar likimo siųstais ...

Toks šaltas ir svaiginantis rugsėjo lietus, krečiantis paskutinius nuogų medžių lapus, tuoj atklys ir į mūsų dar vasara kvepiantį kiemą, ir prasidės karšta arbata kvepiančios dienos. Vis ryškiau spindės žvaigždės nakties vėsumoj, ir švelnus rūkas pasklis ramioj ryto tyloj, palydėsim dar saulę vakariniam danguj, susikibę už rankų karšto laužo šviesoj. Vėl iš naujo įsimylėsim ir laiškus rašysim, prie puodelio kavos viens kito akis matysim, pro durų plyšėlį į ateitį žiūrėsim ir paukščius į šiltus kraštus lydėsim. Žinosim, ateina cinamonu ir keptais obuoliais alsuojantis ruduo.  

      Beskaičiuodama paskutines vasaros valandas nejaučiu besikaupiančių ašarų akyse, nusivylimo ar pykčio viduje, nors tikėjausi, kad aimanuosiu ir tenorėsiu gulėti lovoje kaip tipiškas šių dienų paauglys, keiksiu mokyklą ir visą švietimo sistemą, bei melsiuosi, kad šiltos dienos kuo greičiau grįžtų. Bėt taip nėra todėl, kad įspūdžių pakaks dar ilgam. Ši vasara nebuvo geriausia, kokią galėjau įsivaizduoti, bet ji, o ypač rugpjūtis buvo...išskirtiniai - buvau ten, kur norėjau visą laiką būti geriausių dėka, kvėpavau, ragavau, šypsojausi, skaičiau, pamačiau seniai matytus draugus, giminaičius ir sutikau naujų žmonių. Tokių, kokių ieškojau visą gyvenimą ir kurie išjudino manyje kažką, ko seniai nejaučiau. Padariau dalykus, kurių bijojau, bet beprotiškai laukiau. Išdrįsau.     Nėra taip, kad nemėgčiau atostogų ar nenorėčiau dar bent mažytę savaitėlę gauti gurkšnio jūros vėjo, bet dabar atėjo tas laikas, kai suvokiu, jog viskas turi grįžti į senas veže...

Tikiuosi, vis dar prisimeni, kaip ryto rasą laistėm virš žolynų aukštų, kaip į dangų žvaigždėtą akis kėlėm nedrąsiai,  ir saujom gėrėm gyvenimą. Mums skirtą, tik mums. Tikiuosi, pameni, kaip svajojom, kad pakelsim rankas aukštyn ir turėsim sparnus, skrosim padangę lyg paukščiai snieguotas viršukalnes, pagausim horizontą, kitą vaivorykštės pusę, sugalvosim dar kelis mėnulius, kad mums nušviestų naktinį kelią, pasibučiuotų su žvaigždėmis, jos nukristų ir išpildytų mūsų svajones. Aš labai tikiuosi, jog Tu pameni, kaip lakstėm po pievą basi ir šnibždėjom nedrąsiai į ausį žodžius, kurių ištarti jau nebegaliu, nemoku, neturiu jėgų; ir kai piešėm pasaulį spalvomis jūros gėlėtos, kvapais nusagstėm žalias akacijų alėjas, užpildėm tuštumas aplinkui/vienas kito širdyse; norėjom, kad sustotų laikas, tilptų kišenėse, ir mes būtume jį nešęsi su savimi. Tikrai žinau, kad pameni, kaip kvėpavom šalčiu žiemos vidury, ieškojom viens kito rankos minio...

  Senos istorijos. Seni prisiminimai, kurie tvarkingai sudėti mažame stalčiuje mano širdyje, nuo kurio raktą turiu tik aš. Senos antraštės, žodžiai ir nuotraukos, kurios tada man reiškė, tiesiog rėkė, kad aš galiu, aš tai padarysiu, aš kovosiu. Seniai tyloje ištirpę laikrodžio dūžiai, kurie jau nebereiškia nieko. Dabar su kiekvienu rodyklės pasisukimu laukiu, ieškau ir tikiuosi. Ko? Geresnio rytojaus, naujos dienos, naujų minčių, nuo kurių sprogtų galva, naujų tikslų ir svajonių. Norėčiau vėl būti ta, kuri dažnai žiūrėjo į žvaigždes ir stengėsi, noriu grįžti atgal ir pasakyti sau, kad turiu ruoštis permainoms. Noriu pastebėti, o ne tik matyti dalykus, kurie priverčia žemę suktis kitu kampu ir atrasti įkvėpimą. Ir vėl noriu atsikelti iš lovos su mintimis, kurios neleidžia naktį užmigti ir prašosi būti liejamos ant lapo. Kodėl taip sunku daryti tai, ką visuomet darei instinktyviai, lengvai ir su didžiausiu noru? Kažkur giliai jaučiu tai, ko labiausiai bijojau - tampu ta, ku...

Jūra. Aplinkui klegančios žuvėdros ir maloniai plaukus glostantis pietų vėjas. Smėlyje vaikų nupiešti inicialai, kuriuos negailestingai nuplauna vanduo. Saulė, parodydama paskutinius spindulius tyliai vakarop nusileidžia - nudažo dangų, pamažu apnuogina žvaigždes. Ir aš, įmerkusi pėdas į vandenį, tyliai šypsausi, nes šiurpas pereina visu kūnu - bangos ne tokios šiltos kaip sakė aplinkiniai. Einu pakrante. Pėdos lengvai grimsta į smėlį ir jo prisipildo tarpupirščiai. Plaukai plaikstosi į šalis ir juokingai lenda man į akis, nes vėjas po truputį stiprėja. Plonos suknutės jau nebeužtenka...Buvau labai kvaila, jog nepasiėmiau to storo megztinio, kurį draugė tiesiog primygtinai krovė į lagaminą, bet mano "man ir taip per daug daiktų, aš tik kelioms dienoms...", ir "aš juk nevažiuoju į kokią Norvegiją" pasisakymai užkirto tam kelią. Na, iš klaidų mokomąsi. Pažvelgiu į tiltą ir matau kažką lengvai atbėgant. Žingsniuoju pajūriu arčiau ir matau visą susivėlusį, besi...

Kiek bemiegių naktų suskaičiuoti galiu, kai ieškojau savęs ir ko dar neturiu. Pasiklydus nakty, tarp rūko tamsaus, aš norėjau gyvybės ir šilto lietaus. Buvau aš kitur, kasdienybėj niūrioj, nežinojau kaip plaukti toj upėj, kurioj nieks neskaito eilių ir nemato dangaus- žvaigždėto, jaukaus, įkvėpimo gausaus. Klausiau savęs - kas aš esu? Kodėl siela užšalo storu ledu? Ir plunksną, kurią aš valdžiau- kodėl nuo savęs grubiai mečiau? Meldžiau vandens savo tuščiai sielos jūrai. Ieškojau. Laukiau. Radau. Nakties vėjyje, kurs bučiuoja žvaigždes, ryto rasoj per kojas basas. Vyšnių žydėjimą vėl aš mačiau, ir saulėlydžio šilumą tylią jaučiau.

   Turbūt kai per ilgai ką nors darai ir persistengi, tai pasidaro savotiška rutina ir neteikia džiaugsmo. Viskas tampa ne maloniu užsiemimu ir pomėgiu, bet priverstiniu darbu, kuris atrodo negražus tiek akiai, tiek sielai. Pradedi jausti kažkokią tuštumą viduje, kurios negali užpildyti niekas, nes žinai, kad trūksta to, ko tu jau nebeturi - noro ir įkvėpimo. Tačiau sakoma, kad laikas išgydo visas žaizdas ir pamažu numeta nuo krūtinės didelį skausmo akmenį - tuo įsitikinau ir pati, per pastaruosius tris mėnesius.     Niekada negalvojau, kad turėsiu padaryti "pertrauką" nuo to ką myliu, kuo domiuosi ir sieju savo svajones - rašymo. Bet paskutiniu metu mano liejamos mintys neatspindėjo nei to, ką jaučiu, nei manęs pačios, nei požiūrio į pasaulį, kurį visada išsakau. Jaučiausi išsunkta, persistengianti ir tarnaujanti tik įpročiui spaudyti klavišus. Vienas brangus žmogus pasakė: "Pabūk savyje. Nukreipk mintis kitur ir nedaryk to, ko nenori, nes taip straips...