Čia ir dabar

          Visada mėgau rašyti apie rudenį – apie jo spalvas, atsiskleidžiančias per rudos ir žalios paletę, apie jo kvapus, persekiojančius nuo šviežiai maltos kavos puodelio iki paskutinio įkvėpimo prieš miegą. Mėgau rašyti ir apie rudenį užklystančią melancholiją, kurią su džiaugsmu priimdavau į savo namus ir leisdavau gulėti ant pagalvės. Bet ji manęs negąsdino, aš su ja labai lengvai susidraugaudavau ir nesileidau apžavima. Visada sakiau, kad spalio ar lapkričio krizė/depresija/prislėgtumas nenugali mano minčių, nepririša rūko gijomis svajonių prie žemės, nesugeba paveikti nuotaikos ir visiems aimanuoti, kad bloga, kad skauda, kad trošku nuo kasdienybės rėmų. Ne, aš visada mylėjau rudenį...Kažkada viename socialiniame tinkle manęs paklausė, kas yra didžioji mano gyvenimo meilė. Tada aš atsakiau kažką panašaus į „<...> tikrosios savo gyvenimo meilės (žmogiškąja prasme) dar nesutikau, tad manau, jog...literatūra.“ Ne, gink Dieve, dabar aš neišsižadu knygų ir mėgstamų au