Čia ir dabar

     Praūžus gražiausioms metų šventėms, kurios šiemet buvo kiek kitokios nei įprasta dėl gana netikėtų oro sąlygų, skubėjimo ir pirkimo maratonas taip pat pasibaigė. Nors naujųjų metų šventė jau ne už kalnų, ir ponios bei panelės bus pasipuošę brangiausiais šilko, aksomo ir kitais prabangiais audiniais laikydamos šampano taurę rankose, vistiek viduje palieka kažkoks tuštumo jausmas - nėra jaukumo, šilumos, apkabinimų. Taip, gruodžio 31-ąją skaičiuosime minutes iki 00:00 ir šausime fejerverkus. Valgysime, juoksimės, šoksime (na, bent jau dauguma) ir sutiksime naujus, daug žadančius 2014-tuosius. Bet tai jau bus ne tas pats, kas laukti šventų Kūčių bei Kalėdų.. Muzika bus kita, šypsenos kitos, žodžiai ir darbai reikš ne tiek jau ir daug.       2014-tųjų ar bet kurių kitų naujų metų laukimas man, asmeniškai, yra nieko vertas palyginus su tuo, ką jauti prasidėjus gruodžiui ir iškritus pirmajam sniegui, kai gali ištiesti delnus ir pririnkti tuziną baltutėlių snaigučių. Namuose puošt

     Visada norėjau rašyti apie tuos dalykus, kuriuos labiausiai myliu. Turbūt dėl to, kad nemėgstu pasakoti apie liūdesį ir agoniją. Visada ir rašiau - apie madą, svajones, žvaigždes, knygas, lietų, bet tik ne apie patį svarbiausią... Visada pritrūkdavau žodžių, nežinodavau, kaip išreikšti jausmus raidėmis ir sakiniais, nežinodavau, ar tikrai atiduosiu viską, ką galiu. Nežinodavau, ar mokėsiu parašyti apie tai, kas šiandieniniame pasaulyje yra beprotiškai svarbu - muziką. Na, bent jau man.      Jeigu kas nors lieptų pasirinkti, ar atimti klausą ar regą, atsakyčiau, kad regą. Pasaulį aš mačiau jau šešiolika metų. Žinau, kaip viskas atrodo, juda, keičiasi, kaip atrodo spalvos ir formos. Aišku, būtų labai sunku nematyti to, ką matei visą gyvenimą, bet dar sunkiau būtų nieko negirdėti. Ko gi verta mūsų kelionė šioje žemėje, jei mes negirdėsime garsų aplinkui? Ko ji verta, nei negalėsime išgirsti mušamų būgnų, gitaros brazdinimo ir pianino skambėjimo, kurie suteikia spalvų vi

Šiandien medžiai jau beveik nuogi.  Išsekę, be paslapčių, be jausmų, be šilumos. Galiu užuosti jų sielvartą persipynusį su vakarų vėju. Jie vieniši kaip pasiklydusios natos dainoje; kaip plonas žolės stiebas lietuje; Jie vieniši kaip ir žmonės. Drėgni auksiniai lapai krenta į žemę taip lengvai, kaip kad mūsų norai lengvai dūžta atsimušę į kietą betoną. Šiandien įkvepiu giliai ir jaučiu, kad mano plaučiuose daugiau ramybės; liūdesio ir mažiau spalvų. Įkvepiu dar kartą ir suprantu, kad mano plaučiuose, kraujagyslėse ir venose ruduo. Jis liepia trumpam sustoti ir numesti visas dirbtines šypsenas. Priverčia pamilti šaltą lietų; ašaras ir vienatvę.

Diena prasideda, o vėliau užleidžia vietą nakčiai. Gėlės pražysta ir numiršta. Vasarą keičia žvarbus ruduo. Mes klausome gražiausių dainų, ir po kelių minučių jos baigiasi. Skanios kavos puodelis greitai ištuštėja, o juk atrodo, kad mes tik pradedame mėgautis. Ištarti žodžiai kaip pienės pūkai nukrenta žemėn ir nebegrįžta atgal - niekada nepakyla, niekada neskrajoja ilgai. Mes suryjame gerą knygą akimis per kelias dienas, ir būna liūdna, kai verti paskutinį jos puslapį, ir nugarėlė dar kartą sutraška. Ir žinot, visi šie dalykai kartojasi vėl ir vėl - išauga naujos gėlės, keičiasi metų laikai, o muzikos galime klausyti nors ir amžinai.  Kad ir kaip bebūtų gaila, ši taisyklė žmogui negalioja - jei jau kartą tavo akys užsimerkė amžinam miegui, jei tavo siela iškeliavo aukštyn, jei tavo kūnas tapo šaltas kaip rudeninis lietus, o vaizduotė nebekuria spalvotų sapnų ir svajonių - tu negali gyventi vėl. Negali atsimerkti, įkvėpti, sušilti, svajoti. Mes negalime pakilti kaip feniksai i

Kai kurie žmonės teigia, kad meilė ar susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio neegzistuoja. Bet turbūt tie, kurie taip sako, niekada nebuvo nuvykę į vietą, apie kurią svajoja nuo vaikystės. Apie kurią kuria pasakojimus ir gaudo kiekvieną žodį išgirstą iš draugų ar giminaičių ta tema. Įsivaizduoja kas bus, kai pagaliau išpildys savo svajonę. Ir aš turėjau vieną, paskirtą būtent šiai vasarai. Rašiau ją savo dienoraštyje ne vieną ir ne du kartus, skundžiausi tėvams, broliui, pusbroliui, bet visi kaip visada neturėjo laiko kur nors keliauti ir padaryti mane laiminga. Galvojau, kad mano noras neišsipildys ir liks tik rašalo dėme popieriaus lape - be prisiminimų, be juoko, be nieko.  Bet žinote, yra gyvenime toks dalykas kaip geriausi draugai - žmonės, kurie pažįsta mus labiau nei mes patys ir žino visas mūsų svajones, o kartais turi ir bendrų tikslų. Net jeigu tas tikslas būtų kartu nuvykti prie jūros. Ir žinote, kaip būna gera, kai pagaliau nusiauni basutes, pasiimi jas į ranką ir šveln

  ... aš stovėjau bažnyčioje su balta nėriniuota vestuvine suknele. Visada tokios norėjau, dar nuo tada, kai buvau maža mergaitė, ir tu tai puikiai žinojai. Nes aš Tau pasakodavau apie savo svajones. O tu pažadėdavai jas išpildyti. Mes neturėjome paslapčių. Mes buvome tie, apie kuriuos buvo galima pastatyti romantinį filmą. Aišku, būdavo kivirčų ir barnių, bet po visko Tu mane stipriai apkabindavai ir pabučiuodavai taip, kaip niekas kitas nemokėjo. Tavo lūpų skonis man visada priminė mėlynes. Paslaptingas ir saldžias. Ir jų niekada nebuvo gana. Tu visada mane nustebindavai. Dažnai mane lepindavai. Pamenu, kaip juokeisi, kai pasakiau, kad ir aš noriu žiūrėti futbolo rungtynes. „Man tikrai patinka futbolas!" - sakiau tada.  Bet svarbiausia, aš žinojau, kad tu vienintelis. Ir dabar mes abu stovėjome prie balto altoriaus išpuošto gėlėmis. Mes buvome stipriai susikibę rankomis. Tu atsisukai į mane ir nusišypsojai, o tavosios akys buvo pilnos ašarų, kaip ir mano.

Šiandien mano pirmoji oficiali vasaros atostogų diena. Galite patikėti? VASAROS ATOSTOGŲ. Kažkaip keistai ir labai nepastebimai praėjo tie 9 mėnesiai, kuriuos maniau būsiant labai ilgus ir nuobodžius. Bet, kaip sakoma : "neperšokęs griovio nesakyk "op!". Taip šįkart atsitiko ir man - metai devintoje klasėje buvo turbūt patys įdomiausi. Ne, ne vien dėl mokyklos (nors šiemet pradėjau vesti renginius ir aktyviau dalyvauti jos veikloje) , o dėl laisvalaikio. Pabuvojau 2 šauniuose koncertuose, apie kuriuos niekada net negalvojau. Sutikau naujų žmonių. Laimėjau virtualų bilietą į mėgstamiausios grupės koncerto transliavimą gyvai, o vienas labai geras žmogutis man padovanojo jų naują albumą, apie kurį aš tiek svajojau... Kaip visada, daug juokiausi ir stengiausi būti optimiste. Branginau ir saugojau pačius šilčiausius žmones aplink mane... Dariau daug dalykų, ir visai pamiršau apie artėjančia vasarą. O ji, nenaudėlė, štai ėmė ir užsuko į svečius keliems mėnesiams. Nors jau

Vieną tylų gegužės vakarą, žmogus, su kuriuo bendrauju jau gana seniai, man parašė į feisbuką ir pasiūlė paimti iš jo mažą interviu. Priežastis - jis žino, kad ruošiuosi studijuoti žurnalistiką, tad kodėl nepasipraktikavus? Juk įgytų žinių ir patirties ant pečių nenešiosi. Pats jis panoro likti anonimu. Galbūt todėl, kad nenori savo asmenybės atskleisti visuomenei, o galbūt todėl, kad nenori apkalbų ar neigiamų nuomonių, todėl aš jo norą gerbiu. Tad šiandien - mano pirmas tikras interviu apie gyvenimo tikslus, ateitį ir  valios ugdymą . ................................           ...jis stovi atsirėmęs alkūne į palangę ir nedrąsiai šypsosi, tikėdamasis gerai praleisti laiką ir išgirsti protingų klausimų iš manęs. "Tu gali tai padaryti!" - sakė jis man aną dieną.                                                                      ( "R" būsiu aš ) R. Kodėl šiandien panorai likti anonimu? Nes nenor