Šokime lietuje.

Šiandien mano pirmoji oficiali vasaros atostogų diena. Galite patikėti? VASAROS ATOSTOGŲ. Kažkaip keistai ir labai nepastebimai praėjo tie 9 mėnesiai, kuriuos maniau būsiant labai ilgus ir nuobodžius. Bet, kaip sakoma : "neperšokęs griovio nesakyk "op!". Taip šįkart atsitiko ir man - metai devintoje klasėje buvo turbūt patys įdomiausi. Ne, ne vien dėl mokyklos (nors šiemet pradėjau vesti renginius ir aktyviau dalyvauti jos veikloje) , o dėl laisvalaikio. Pabuvojau 2 šauniuose koncertuose, apie kuriuos niekada net negalvojau. Sutikau naujų žmonių. Laimėjau virtualų bilietą į mėgstamiausios grupės koncerto transliavimą gyvai, o vienas labai geras žmogutis man padovanojo jų naują albumą, apie kurį aš tiek svajojau... Kaip visada, daug juokiausi ir stengiausi būti optimiste. Branginau ir saugojau pačius šilčiausius žmones aplink mane... Dariau daug dalykų, ir visai pamiršau apie artėjančia vasarą. O ji, nenaudėlė, štai ėmė ir užsuko į svečius keliems mėnesiams. Nors jau gegužę jautėme jos buvimą šalia - karštį ir "mylimuosius" uodus, kurių, deja, netrūksta!

Tik šiandien pagavau save mąstant, kad nereikia į mokyklą, kai atsikėliau maždaug 8 ryto (kvailas įprotis atsibusti anksti, kai niekur nereikia skubėti) . Pažvelgiau pro langą ir, o siaube! : lietus pliaupė kaip iš kibiro ir sugadino visus mano planus... Tada pasiėmiau ausines, įsijungiau muziką ir prakiurksiojau šiltuose pataluose iki 11 valandos, nekreipdama dėmesio į nieką. Turėjau daug laiko apmastymams ir uždaviau sau tokį klausimą : kodėl aš taip pykstu ant lietaus? O atsakymas labai aiškus : nekenčiu jo dėl to, kad JIS nusprendžia ar man išeiti iš namų ar ne, ir dar...IR VISKAS. Daugiau nieko nesugalvojau, nes tada pradėjau suprasti, kad lietų aš labiau myliu o ne keikiu. Juk taip smagu karštą vasaros dieną būti užkluptai šilto vasarinio "purkšlio", arba sėdint kambaryje ir geriant arbatą stebėti, kaip lašeliai lenktyniauja plonu stiklu. Galų gale šokti lietuje ar linksmai šuoliuoti per balas (dariau tai vakar!)...

Viską rimtai apsvarsčiusi supratau, kad lietus - mano draugas. Bet tik tada, kai kartu neatsiveda dėdės Dundulio!

Aš noriu, kad iš šios vasaros tu, mes, visi pasiimtume viską ką tik galime : gražiausius prisiminimus, draugų juoką, keliautume, daug laiko praleistumėm su brangiais žmonėmis, padėtumėm tėvams, vyktumėm į koncertus, daug miegotumėm, klausytumėm tik geriausios muzikos, įsimylėtume, svajotumėm, pasiektume tai, ko labiausiai norime, ir tiesiog ATSIPALAIDUOTUME ir pajaustume laisvės skonį. Per daug noriu? Nemanau. Juk norai išsipildo greičiau, jei svajojame visi kartu, taip?

Gero vakaro,

Rūta. 

xoxo