šešios stygos vidurnaktį
kartais tereikia išlaukti ramaus pasivaikščiojimo senamiesčio gatvelėmis besiklausant siaurų gatvių istorijų, pripildytų įvairių kvapų ir garsų, kurios tęsiasi iki begalybės, nes mes jas kasdien kuriame patys.
kartais tereikia išlaukti pirmo pokalbio apie muziką ir politiką, praeitį ir ateitį, avietes ir chemines reakcijas šalia naktinio ir gyvo miesto panoramos vaizdo bei karštos arbatos puodelio.
kartais tereikia išlaukti tapsmo nauja pulsuojančios, nežinomos, lauktos ir daug žadančios erdvės dalimi, bet nepamirštant savo šaknų ir žmonių, kurie gyvenimui suteikė daug spalvų ir džiaugsmo.
kartais tereikia išlaukti milijono kvadratinių butų ir namų šviesų bei eismo bruzdesio pro šešiolikto aukšto langą kartu su svaiginančio vyno taure ir drąsos lašeliu, kabančiu ant liežuvio galo.
kartais tereikia išlaukti pirmo nedrąsaus pirštų brūkštelėjimo šešiomis stygomis vidurnaktį, pirmo melancholiško ir ritmiškai suderinto bruzdesio, kutenančio ausis.
kartais tereikia išlaukti žemo, sodraus ir švelniai orą drebinančio balso, gaudančio vėją per mano kelius ir turinčio sodriai žalias akis.
kartais tereikia išlaukti rankų, greitai ir ritmingai lakstančių pianino klavišais ir išduodančių akimirkos jausmą, liūdesį ir prisiminimus.
_ _ _ _ _ _
ir kai išlauksi, tavo ranką nedrąsiai šildys kito ranka, tavo lūpas švelniai glostys kito lūpos. pajusi tai giliai širdies kamputyje. įvairiomis spalvomis galėsi dažyti ne tik savo, bet ir kažkieno kito rudenį. suprasi, kad mažos svajonės pamažu gali virsti didelėmis.
suprasi - niekada nereikia bijoti pasakyti sau: aš verta(-as) daugiau nei turiu. daug daugiau. ir aš verčiau palauksiu, negu atiduosiu savo širdį bet kam. kai ateis ta diena, padėkosi sau. žinosi, kad buvo verta.
ir tegul dar daugybę naktų lyja spindinčiomis žvaigždėmis ir kvepia karšta žolelių arbata.
Komentarai
Rašyti komentarą