Čia ir dabar

Vėl prie pabaigos ir dar vienos pradžios. Gyvenimo, metų, naujų ir neišpildytų pažadų, įkvėpimų ir žygdarbių. Vėl tas pats klausimas - kaip paminėti, kad būtų ką prisiminti, vėl tos pačios abejonės, ar man to reikia, ką nuveikiau šiemet, ką padariau blogo. Ir vėl viskas iš naujo, ir vėl tos erzinančios smulkmenos malonios. Jos primena, kad praėjo metai, o aš vis dar pasimetusi. Reiškia mąstau, reiškia savęs vis dar daug ko klausiu, ieškau, gryninu tobulą gyvenimo atsakymą, kurio niekada nerasiu. Bet tos tobulo gyvenimo paieškos ir yra smagiausia jo dalis, manau. Du tūkstančiai septynioliktieji. Atrodo, prieš kelias savaites dariau įrašą apie 2016-tuosius, bet tai buvo lygiai prieš metus. Kaip keista, Žemė apsisuka aplink Saulę per 365(6) dienas ir savanaudiškai verčia mums apsisukti aplink mus pačius asmeniškai. Pagal nustatytą kalendoriaus datą kažkaip žinom, kad jau viskas, kad tuoj. Kažkaip žinom, kad apvertus lapelį iš gruodžio 31 į sausio 1 reikės bent savaitę sakyti sau, k

Būti ar nebūti feisbuke? Šekspyro Hamletas sukiojo kaukolę rankose prieš dulkėtą Renesanso šviesą ir klausė savęs, ar būti. Ne feisbuke , aišku. Mes nesukiojam kaukolės prie kompiuterio šviesos, net  klausimo nekeliame – būti ten yra taip pat normalu, kaip rytais nueiti į tualetą ar valgyti pusryčius. Neįmanoma nematyti ir ryškių veidų, šviečiančių ryškiu sekėjų skaičiumi. Vieni draugai paspaudžia „sekti“, kažkas spusteli ir raudoną širdutę, tada įrašas atsiranda tavo laiko juostoje ir tu jau nevalingai įtrauktas į kažkurį Dantės pragaro ratą. Ir jame esi įkalintas kartu su influenceriais. Kaip išversti šį žodį lietuviškai? Viena iš dažniausiai siūlomų sąvokų yra „nuomonės formuotojai“, kitaip tariant, žmonės, kurie daro mums įtaką, kurių mintys paveikia mąstymą ir nejučia leidžia galvoti, kad pagaliau išmokome kritiškai žiūrėti į reiškinius. Paskaitome vieną komentarą, paskaitome kitą, paspaudžiame „patinka“ Tapinui, Tiškevič, Landsbergiui (Gabrieliui), Jagelavičiūtei ar Suraje