Čia ir dabar

Dažnai galvoju apie įvairius dalykus. Pasaulį, muziką, žmones, juoką, jausmus. Kas būtų, jei viskas būtų kitaip? Jei danguje būtų ne viena, o dvi saulės? Jei muzika, kurią klausau kiekvieną dieną, manęs taip neveiktų ir nesuprastų? Jei, užuot laikrodžio rodyklė mušanti į priekį, eitų atgal? Jei turėtume galimybę grįžti į bet kurią laiko dimensiją, ir pakeisti įvykių seką? Jei mes negyventume Žemėje, o Marse? Ar išvis egzistuotume? O gal mes išvis neegzistuojame? Gal gyvename kieno nors, kokios nors aukštesnės, mūsų protui nesuvokiamos būtybės vaizduotėje. Gal mūsų veiksmus, judesius, nulemia ne smegenų impulsai, o kažkokia vidinė ar išorinė jėga, kuri valdo mus lyg už siūliukų tampomas marionetes?   Man visada buvo įdomu kaip veikia žmogaus protas. Kodėl mes mąstome vienaip, o ne kitaip. Kodėl visi suprantame vienodus dalykus savaip. Kas ten užprogramuota? Kas sugalvojo tokį įspūdingą, patį stipriausią ginklą, nustelbiantį visas raketas ir bombas savo panaudojimu - protą?

Mada jau seniai įrodė, kad laužyti standartus yra įprastas dalykas. Juk kam tos taisyklės, jei negalėtume jų laužyti? Argi visą laiką norėtume atrodyti vienodai, moterims taikyti trumpų suknučių teoremą, o vyrams - atgal atverstų ir su puse želės indelio sulaižytų plaukų stereotipą? Klausimas vertas pamąstymo. Atrodo, dar prieš kelis dešimtmečius, kaip pasakojo mano močiutė, būdavo gėda su kelnėmis išeiti į gatvę. Žmonės rodydavo pirštais ir klausinėdavo, "gal tu neturi suknelių, panele?" . Kelnės ar džinsai (kurių tuo metu buvo tikrai labai mažai), būdavo garbės reikalas - kas tu per moteris, jei nešioji vyrišką drabužį? Juk privalai pabrėžti savo lytį, grožį, seksualumą! Tuomet "ant bangos" buvo gėlėtos suknelės, sijonai iki kelių.  Bet sovietmečiu, antrojo pasaulinio karo metu viskas pamažu keitėsi - moterys po truputį prisijaukino militaristines detales - kampuotus griežto kirpimo švarkus, aukso detales, chaki spalvą.  Kelnės visdar buvo tik vyrų reikal

...šios kartos. Taip, šaunu drąsiai, nuogai išrengdama šių laikų jaunimo įpročius. O gal net nejaunimo, labiau vaikų. Juk 12-13 metų, dar vaikai? Šį straipsnį arba pamėgs arba nekęs. Viduriuko nebus. Bijau laukti to, kas bus po 10-20 metų. Ką matysime, girdėsime, ir jausime. Bet apie viską iš eilės. Kvepalai ar cigaretės? Dauguma paauglių kartais jaučiasi vieniši, neturintys draugų, gyvenimas atrodo suknistas ir bereikšmis. Tada atsiranda noras būti panašiam į kitus ir neatsilikti. O tada rankose atsiranda ir cigaretė, bei alaus butelis. Ir viskas tik dėl to, kad atrodytum "kietas", ir visi tave gerbtų. Ir kas liūdniausia, tai dažniausiai daro merginos. Ir labai jaunos, dar net neturinčios bent 16 metų. Bet..ar nepagalvojam, kad tą "garbę" galima užsitarnauti kitaip? Savo bendravimu, elgesiu, humoro jausmu? Nesakau, kad visas jaunimas toks. Tikrai yra tokių, kurie nenori nei rūkyti, nei gerti, nei garsėti savo laisvu elgesiu ar kei