Atsakymų nėra

Dažnai galvoju apie įvairius dalykus. Pasaulį, muziką, žmones, juoką, jausmus. Kas būtų, jei viskas būtų kitaip? Jei danguje būtų ne viena, o dvi saulės? Jei muzika, kurią klausau kiekvieną dieną, manęs taip neveiktų ir nesuprastų? Jei, užuot laikrodžio rodyklė mušanti į priekį, eitų atgal? Jei turėtume galimybę grįžti į bet kurią laiko dimensiją, ir pakeisti įvykių seką? Jei mes negyventume Žemėje, o Marse? Ar išvis egzistuotume? O gal mes išvis neegzistuojame? Gal gyvename kieno nors, kokios nors aukštesnės, mūsų protui nesuvokiamos būtybės vaizduotėje. Gal mūsų veiksmus, judesius, nulemia ne smegenų impulsai, o kažkokia vidinė ar išorinė jėga, kuri valdo mus lyg už siūliukų tampomas marionetes? 

 Man visada buvo įdomu kaip veikia žmogaus protas. Kodėl mes mąstome vienaip, o ne kitaip. Kodėl visi suprantame vienodus dalykus savaip. Kas ten užprogramuota? Kas sugalvojo tokį įspūdingą, patį stipriausią ginklą, nustelbiantį visas raketas ir bombas savo panaudojimu - protą? Suprantu, kad visas žmogaus kūnas, o tuo pačiu ir smegenys sudarytos iš smulkiausių ląstelių. Bet kodėl jos išdėstytos būtent taip? Kodėl mes mokame jomis naudotis? Netgi dabar, rašydama čia, aš mikliai spaudau klaviatūrą, o mintys plūsta ir noriu jas perduoti Jums. Bet kas paskatina tai? Ką veikia mūsų vaizduotė, ir kodėl mes kartais įsižiūrėję į vieną tašką užsisvajojame ir atsibundame, tik jei kas nors vėl gražina į realų pasaulį? 

Kas veikia mūsų jausmus? Kodėl mes verkiame? Kodėl įsimylime? Gal mus veikia žmonių bruožai, primenantys mums ką nors gero, šilto? Pavyzdžiui, man patinka koks nors berniukas. Bet kodėl? Gal jo akys panašios į mano tėčio? Gal jo lūpos kaip mano brolio? Ir ar tikrai kažkur pasaulyje yra mums skirtas vienas vienintelis žmogus, su kuriuo galėtume nugyventi visą likusį laiką?

Kai buvau maža, vis galvodavau, kaip nuostabu yra matyti. Spalvas, vaizdus, judesius. Kaip nuostabu yra
matyti žaidžiančius saulės spindulius, ir prisimerkti nuo didelio jų pliūpsnio. Arba vaikščioti po mišką, ir matyti daug žydinčių gėlių, prisirpusių uogų, aukštų medžių ir netgi kai kurių gyvūnų. Bet kodėl mes suprantame šiuos vaizdus? Kaip pasamonėje juos užfiksuojame, ir nesumaišome su niekuo kitu? Mes matome skirtingus žmones, juos atpažįstame. Pagal jų akių spalvą, veido formą, kvapą, plaukus. Kodėl? Ir kodėl, mes negalime matyti daugiau spalvų - o tik tiek kiek yra? Kodėl mes negalime išrasti naujų, ir kas sugalvojo šioms pavadinimus? Ir ar išvis būtų pasaulis be jų? Kaip tada gyventume? Juoda-balta? Ak, juk tai irgi spalvos.

Vieną naktį, pažiūrėjusi pro langą į žvaigždes paklausiau savęs : kas darosi už jų? Kiek išviso yra galaktikų? Mes gyvename Saulės sistemoje. Tai atrodo kažkas nerealaus, nepaaiškinamo, didelio ir neaprėpiamo. Bet ar pagalvojome, kad tokių sistemų yra milijonai milijardai, ir jos visos kažkaip išsidėsčiusios. Kas dedasi už jų? Ar tai ir yra vadinama begalybė, kai nėra jokių ribų? Ir pagrindinis klausimas : KAS VISA TAI SUKŪRĖ? Biblija sako, kad Dievas sukūrė Žemę. Bet kas sukūrė visas sistemas? Iš kokių dulkių ar dalelių jos atsirado? Jei net mokslininkai negali to išaiškinti, kokioms jėgoms tai yra suvokiama? Šie klausimai man beveik visada rūpėjo labiausiai. Bet mano protui tai per daug sudėtinga. Juk mes tik žmonės, palikti su daug neatsakytų klausimų. Gal mes ir sukurti tam, kad gyvendami savo gyvenimą, siekdami svajonių viską išaiškintume?

Palieku Jums daug vietos viską apmąstyti.

gero vakaro,

Rūta♥