kada ateina suvokimas, jog gyveni gerai?

Kažkaip retkarčiais atsitinka taip, kad išeini pavedžioti šunį saulėtą sausio popietę, įsikiši ausinukus į ausis ir būna gera. Taip gera, kad nesiseka paaiškinti, koks jausmas apima išgirdus mėgstamą dainą ir kvėpuojant gimtinės oru. Kažkokią vieną, lemtingą sekundę supranti, kad būtent šiuo laiku, šioje dabartyje, kuri sudaryta iš įvairių praeities pluoštų, gyvena laimė ir pasirenka būtent Tave būti jos sąjungininku. Nežinia, ar ilgam, bet slapta tikiesi, kad spėsi pasidžiaugti ir išnaudoti savo limitą (jei toks išvis šiame pasaulyje yra. Kyla rimtas klausimas, nes kaip gi mes galime pamatuoti laimę? Ir kuo? Termometru - ne, barometru - irgi. Laimė neturi net matavimo vienetų, todėl jokie skaičiukai ir matematika, fizika ar chemija nepadės. Na, chemija iš dalies gali). Tada jautiesi šiek tiek išskirtinis, nes ne kiekvienas gali sau priskirti "laimingojo" etiketę. O gal ir gali, bet nesuvokia, kaip ją priklijuoti.

 Tai va, šiandien bevedžiodama šunelį ir stebėdama jo nuoširdų džiaugsmą pirmuoju gyvenime sniegu suvokiau, kad aš esu tikrai laiminga. Rimtai. Niekada neišgyvenau tų vadinamųjų paauglystės fazių, etapų, kai reikia klausytis "depresovos" muzikos, atsikalbinėti tėvams ir liepti visiems atsiknisti. Gal ir buvo šiek tiek nuotaikų kaitos, bet visada žinojau, ką turiu ir ko man reikia, kam turiu būti dėkinga. Nemeluosiu, buvau gera mokinė, gal kartais ir gera dukra (mama, atleisk už tingėjimą tvarkytis ir gaminti maistą, nu mane tikrai labai labai labai biesina šitos pareigos), gal gera draugė, mergina (na...), vadovė, organizatorė ar pagalbininkė. Aš šito pasakyti negaliu, nes tokie dalykai yra nusprendžiami esant ryšiui su kitais žmonėmis ir aplinka, tad reiktų klausti jų. Gal ir nebūdavau visur geriausia, bet visada stengdavausi būti šauniausia savo versija. Kartais pasisekdavo šūdinai, nemeluoju. Būdavo ir ašarų dėl kvailų klaidų ar nesugebėjimo prisiversti kažką daryti. Visgi net ir po tokių mini nuopolių akyse prašviesėdavo. Susiimk, viskas gerai, rytoj pavyks, kol kas džiaukis dabartimi ir eik pažiūrėti dar vieną "Draugų" seriją. Padėdavo. Ir visada žinojau, kad bus gerai, jei ne gerai, tai geriau. 

Šiandien tas sniegas ir saulė kažkaip raminamai ir džiugiai veikia, priverčia įsižiūrėti į mažiausias detales ir išgirsti save. Ir kai sakau, kad jaučiuosi laiminga, tikrai taip ir yra. Ne tam, kad save paguosčiau, sukurčiau kažkokią įtikinamą viziją, kuria galėčiau tikėti. Ir žinot, kad juokingiausia? Užvakar nedidelis ginčas, nuomonių išsiskyrimas ir didelis susierzinimas privedė mane prie ašarų, į galvą įkalė patį kvailiausią įsitikinimą. Buvo žiauriai liūdna, nežinojau kur dėtis, o šiandien aš jaučiuosi laiminga dėl to, kad turiu su kuo tuos ginčus kelti ir spręsti. Turiu daugybę dalykų, kurių kiti neturi. Taip, tų "banalių", apie kuriuos visi šneka - šeima, studijos, muzika, maistas, knygos, bla bla bla. Visi žinom ir niekam neįdomu skaityti. Bet svarbiausia, aš žinau, jog tai šiandien turiu; nežinau, ar ryt turėsiu, bet šiandien dar viskas savo vietose, atrodo. Už tai ačiū kažkam, gal kažkiek ir sau pačiai, ne tik aukštesnei jėgai ar žmonėms aplinkui.

čia nuotraukėlės iš nerūpestingos vasaros

       

Aš nuoširdžiai nežinau, kodėl šiandien tai rašau ir ar kas nors skaitys. Atostogos, pamirštu mąstyti, atleiskit. Bet tegul tai būna rašytinis priminimas sau - kai bus suknistai liūdna, atsiversiu ir galėsiu trenkti per galvą ir atsigauti. Kartais tikrai pamirštame, kokiame pasaulyje gyvename ir kad geras gyvenimas nematuojamas vien tobula antakių šešėlių palete ar instagramo laikais. 

............................

kadangi sesija baigėsi, einam valgyti picos ir gerti dar neragautos arbatos