nėriniai
... aš stovėjau bažnyčioje su balta nėriniuota vestuvine suknele. Visada tokios norėjau, dar nuo tada, kai buvau maža mergaitė, ir tu tai puikiai žinojai. Nes aš Tau pasakodavau apie savo svajones. O tu pažadėdavai jas išpildyti. Mes neturėjome paslapčių. Mes buvome tie, apie kuriuos buvo galima pastatyti romantinį filmą. Aišku, būdavo kivirčų ir barnių, bet po visko Tu mane stipriai apkabindavai ir pabučiuodavai taip, kaip niekas kitas nemokėjo. Tavo lūpų skonis man visada priminė mėlynes. Paslaptingas ir saldžias. Ir jų niekada nebuvo gana. Tu visada mane nustebindavai. Dažnai mane lepindavai. Pamenu, kaip juokeisi, kai pasakiau, kad ir aš noriu žiūrėti futbolo rungtynes. „Man tikrai patinka futbolas!" - sakiau tada. Bet svarbiausia, aš žinojau, kad tu vienintelis. Ir dabar mes abu stovėjome prie balto altoriaus išpuošto gėlėmis. Mes buvome stipriai susikibę rankomis. Tu atsisukai į mane ir nusišypsojai, o tavosios akys buvo pilnos ašarų, kaip ir mano.