Čia ir dabar

          Visada mėgau rašyti apie rudenį – apie jo spalvas, atsiskleidžiančias per rudos ir žalios paletę, apie jo kvapus, persekiojančius nuo šviežiai maltos kavos puodelio iki paskutinio įkvėpimo prieš miegą. Mėgau rašyti ir apie rudenį užklystančią melancholiją, kurią su džiaugsmu priimdavau į savo namus ir leisdavau gulėti ant pagalvės. Bet ji manęs negąsdino, aš su ja labai lengvai susidraugaudavau ir nesileidau apžavima. Visada sakiau, kad spalio ar lapkričio krizė/depresija/prislėgtumas nenugali mano minčių, nepririša rūko gijomis svajonių prie žemės, nesugeba paveikti nuotaikos ir visiems aimanuoti, kad bloga, kad skauda, kad trošku nuo kasdienybės rėmų. Ne, aš visada mylėjau rudenį...Kažkada viename socialiniame tinkle manęs paklausė, kas yra didžioji mano gyvenimo meilė. Tada aš atsakiau kažką panašaus į „<...> tikrosios savo gyvenimo meilės (žmogiškąja prasme) dar nesutikau, tad manau, jog...literatūra.“ Ne, gink Dieve, dabar aš neišsižadu knygų ir mėgstamų au

22:22 rugpjūčio 12       Šiandien naktį bus matomas intensyviausias meteorų (perseidų) lietus, bent jau taip sakė meteorologai, astronomai ir kiti su dangaus mokslu draugaujantys žmonės. „Labai retas reiškinys“, „Nepraleiskite tokio įstabaus reginio“, “Ar turėsite su kuo stebėti stebuklingą meteoritų lietų?“ skelbia ir smalsiai klausia internetinių naujienų portalų antraštės. Ar turėsim, klausia jie, žinoma, atsakom, turėsim, juk mes ne kokie atsiskyrėliai vėžiai ar budistų vienuoliai, kad per gyvenimą vieni eitume. Turėsim, nes kitaip ir negalima, atgrąsu, juk tokia romantiška naktis, nuostabi, verta vilčių kupinų mokinukų juodraštinių rašliavų ir didžiųjų skaitmeninių poetų minkštų pirštų tarškėjimo klaviatūroje. Turėsim, žinoma turėsim, atsakom visi, lyg vienam stebėti kosminių kūnų, kurie niekam jau nebereikalingi, tragišką mirties sceną, prilygstančią Hamleto nusinuodijimui ar Romeo nužudymui, būtų šventvagiška ir nepriimtina. Ir pasisekė tiems šviečiantiems nena

       Prisimink tą aštrų ir svaiginantį žolės kvapą po pirmo šilto birželio lietaus, kuris aitriai kutena nosį ir priverčia užmiršti per daug kaitrios saulės spindulius. Prisimink teškančias balas sodo vidury ir sprogstančius iki baltumo obelų žiedus su tūkstantiniu kamanių maršu juose. Prisimink melancholiškai plaukiančius dangumi sunkius debesis, kurie tarsi šypso, tarsi gąsdina gausiais krituliais. Prisimink tą medinį pašiūrės stogą, po kuriuo slėpei ir rankas, ir kojas, ir šypseną, ir verčiamų knygų lapus, kad tik neišbluktų raidės, ženklai ir mintys iš galvos, kurią dar svaigina šviežios po lietaus žolės aromatas. Prisimink, kaip jautei tobulą ir švelniai plaukus glostančią tylą, nuo kurios burnoje tapo saldu. Ir nieko daugiau nereikėjo, ir nieko daugiau tyloje nebuvo, išskyrus nedrąsius lašus, barbenančius į medinį stogą. Prisimink, prisimink, prisimink. Prisimeni? Gerai. Dabar užrakink giliai viduje ir niekada nepamiršk, nes nežinai, ar kada vėl tai pajausi.      

„Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturėdamas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, niekur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauna viską ir kuomet vėl gali viską pradėti iš naujo, laimingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti.“ - A.Nyka-Niliūnas Mes keliaujame kasdien, kartais to net nesuprasdami. Dažnai keičiame kryptis ir atplaukiame ne į tuos uostus, praleidžiame skrydžius, painiojame maršrutus link vienas kito ir apkrauname save nereikalingais daiktais ir jausmais, kurie tampa per sunkūs nešti su savimi. Tada mes pradedame panikuoti, nerimauti dėl aplinkybių, kurių dėka viskas kardinaliai keičiasi, užuot mėgaudamiesi kelione ir sugerdami į save jos teikiamus malonumus. Mes pamažu įprantame vykti kažkur tik su konkrečiu tikslu, ir dažnai nemaloniu. Sumokėti mokesčius

     Kas yra laikas? Ar tai viena iš kelių nematomų pasaulio materijų, kurių mes negalime apčiuopti, bet galime jausti jų egzistavimą ir buvimą? Ar laikas - tai erdvė, kurios dėka sukasi, keičiasi pasaulis, epochos ir vystosi visa evoliucija? Ar tai tiesiog žmones, gyvūnus, augalus ir visus kitus vienaląsčius ir daugialąsčius veikiantis fizikinis dydis, kuriam apskaičiuoti yra naudojamos kelios konkrečios formulės? Gal visi šie atsakymai yra teisingi ir pagrįsti moksliškai; o gal mes patys sugalvojome laiko sąvoką tam, kad turėtume priežasčių pagyti fiziškai ir dvasiškai, augti, keliauti, mokytis iš klaidų arba jas vėl kartoti, įvykdyti užsibrėžtus tikslus ir svajoti apie kitus. Gal mes sugalvojome laiką tam, kad turėtume galimybę atsiskirti vieni nuo kitų ir jausti kažkokią neapčiuopiamą tuštumą būnant atskirai, o suartėjus vertinti ir skaičiuoti kiekvieną kartu praleistą sekundę, kiekvieną akių žvilgsnį ir vis drąsesnį rankų prisilietimą.      H. Murakami rašė: "Ar Tau neatr

Man niekas nesakė,  jog ateis diena,  kai žvaigždės nebebus tik bereikšmiai dangaus kūnai ir dujų sferos juodame nakties danguje. Man niekas nesakė,  kad muzika taps daugiau nei tik tylą užpildančiu fonu ar priežastimi šokti lietaus balose niekam nežinant. Man niekas nesakė apie tai, jog juodos raidės iš knygų pavirs neišsenkančios išminties šaltiniais, susijungs į beribę visumą ir tyliai kuždės į ausį, kad fantazija ir svajonės yra galingas ginklas prieš pasaulio blogį. Man niekas nesakė,  kad draugus prisirišti privalu kaip spalvotą helio balioną, kuris lengvai gali kilti į viršų ir pabėgti Tau nespėjus apsidairyti. Man niekas nesakė, jog reikia turėti ir nuosavą mažą pasaulėlį ir triukšmingus vakarus kartais iškeisti į vienumos valandas šaltoje ankstyvo pavasario pievoje. Man niekas nesakė, kam galėsiu pasakyti paskutinį "ačiū" ar "sudie", ką galėsiu stipriai apglėbti nuo šalčio sustingusiomis rankomis ir nepaleisti. Man

     Lengvai. Lengvai, pamažu ir truputėlį nedrąsiai. Jaučiu jo norą prieiti arčiau ir raminu save, nes netveriu savo kailyje, kaip noriu užuosti svaiginantį jo kvapą. Matau, kaip jis nedrąsiai atneša man įvairiaspalvę puokštę laukinių gėlių, ievų ir alyvų, kurios svyra per šonus. Penkialapiai žiedeliai! Tikiuosi, neveltui sakoma, kad jie neša laimę ir sėkmingus metus, kuriuos, pripažinsiu, pradėjau gan neblogai. Šypsausi, nes iš tolo matau jį nenustygstantį vietoje, vis nenumaldomai prie manęs artėjantį. Ką jis dėvi? Tikrai ne juodos spalvos smokingą ar nublukusius džinsus ir flanelinius marškinius. Ne, jo spalvų paletė kur kas ryškesnė, kur kas gražesnė; atrodo, vien pažvelgus į tą pusę, prasiskleis visi besimezgantys medžių pumpurai, kurie iki šiol nedrįso pasirodyti, paukščiai pradės naują savo giesmių partiją, ir net saulės spinduliai gaivesniu lietumi kris į žemę.      Pravažiuojantys dviratininkai paslapčia meta šiltus šypsnius, ir aš nežinau, kam jie skirti - jam p

     Apskritai pasaulyje labai nedaug dalykų, apie kuriuos mes kažką iš tikrųjų žinome. Daugeliu atvejų mums tik atrodo, kad žinome. - Haruki Murakami           Man kartais atrodo, kad žinau per mažai, kad mačiau per mažai, kad atidaviau kitiems per mažai, kad pasistengiau per mažai. Bet visada prisimenu daugiau nei reikia; prisimenu, kaip būdama penkerių slėpiausi už sofos atėjus dėdei, nes labai bijojau jo sodraus balso, nors bijoti nebuvo ko. Prisimenu, kaip rietuvėmis imdavau knygeles iš kaimo bibliotekos, kad tik būčiau perskaičiusi kuo daugiau ir galėčiau būti dar protingesnė. Prisimenu, kaip pirmoje klasėje buvau "įsimylėjusi" stuobrį ketvirtoką ir parašiau eilėraščių knygelę apie gimtinę.           Išvis, prisiminimai yra itin subtili ir netikėta minties galia. Jie Tave pasiveja, užklumpa netikėtai ir sustabdo tokiose vietose, kurios, atrodo, jau turėtų nieko nebereikšti. Jie grįžta į pasamonę paslapčia ir sukelia nerimastingas dvejones, nostalgišką liūde

Iškvėpsiu paskutinį gyvybės lašą, Pavasarį nupiešiu kitokiom spalvom. Sudeginsiu tylos tiltus, tą naštą, Kuri slėgė naktim prarastom. Išauginsiu tikėjimo grūdą, Lyg paukštis išskleisiu sparnus, Parašysiu apie nuodingą dūmą, Kurio įkvėpti norėjau. Kartus. Išdžiūvusiom lūpom prašysiu Bent gurkšnio tyro sielos vandens, Paskutinę savo eilę skaitysiu Žinodama, kad tyloje jos prasmegs. Aš paliksiu kaip banguojanti jūra, Ją vėjas neša nuo visų slapčia. Tu niekada nežinosi kaip norėjau Stipriai pulti į Tavo rankas.

       "Tylūs žmonės turi garsiausias mintis" sako Stephen Hawking, žymus britų fizikas, mokslų daktaras ir rašytojas. Nemanau, kad jis diskriminuoja ekstravertus ar bando paversti žmones patikėti užslėptais intravertų talentais, kurių, tikiu, jie turi, ir su kaupu, kurie, tiesiog, laiko visą proveržį viduje ir bijo išleisti į pasaulį - bijo, kad sužeis ir juos pačius, bijo, kad sulauks tik ironiško juoko bangos ir daugybės "ne" vietoje "taip". Visgi pagrįstai sakoma, jog didžiausia baimė yra suklysti ir sulaukti pašalinių kritikos. Ne visi gali imti, daryti, nesulaukti sėkmės, tačiau pasimokyti iš savų klaidų ir pradėti viską iš naujo. Ne, intravertai nėra žmonės, kurie gali dainuoti prieš savo draugus petraukų ar būti vedėju prieš kelis šimtus žmonių mokykloje. Tačiau jie turi kai ką kito, kai ką geresnio.      Nesakau, kad ekstravertu būti blogai - jie drąsūs, iškalbingi, socialūs, dažnai nori ir gali būti lyderiais, nesirūpina kitų nuomone ir pa