prisiminimai

    

Apskritai pasaulyje labai nedaug dalykų, apie kuriuos mes kažką iš tikrųjų žinome. Daugeliu atvejų mums tik atrodo, kad žinome. - Haruki Murakami

          Man kartais atrodo, kad žinau per mažai, kad mačiau per mažai, kad atidaviau kitiems per mažai, kad pasistengiau per mažai. Bet visada prisimenu daugiau nei reikia; prisimenu, kaip būdama penkerių slėpiausi už sofos atėjus dėdei, nes labai bijojau jo sodraus balso, nors bijoti nebuvo ko. Prisimenu, kaip rietuvėmis imdavau knygeles iš kaimo bibliotekos, kad tik būčiau perskaičiusi kuo daugiau ir galėčiau būti dar protingesnė. Prisimenu, kaip pirmoje klasėje buvau "įsimylėjusi" stuobrį ketvirtoką ir parašiau eilėraščių knygelę apie gimtinę.

          Išvis, prisiminimai yra itin subtili ir netikėta minties galia. Jie Tave pasiveja, užklumpa netikėtai ir sustabdo tokiose vietose, kurios, atrodo, jau turėtų nieko nebereikšti. Jie grįžta į pasamonę paslapčia ir sukelia nerimastingas dvejones, nostalgišką liūdesį arba atvirkščiai - šypseną pakelia ligi ausų. Vienu prisilietimu gali grįžti į lietingą rugpjūčio dieną, kurią leidai su naujai atrastu žmogumi, į paskutinį -nioliktą savo gimtadienį, kai atrodė, jog viskas prieš akis, dėl nieko nereikia nerimauti, viskas susitvarkys savaime, o Tu tiesiog pasiduosiu lūžtančioms likimo bangoms. Arba paprasčiausiai į dienas, kai buvai pilnavertiškai laimingas ir gyvenai, o ne egzistavai.

         Būna, perki parduotuvėje vanilinių ledų dėžutę su klevų sirupu ir staiga į smilkinius kažkas neskausmingai trenkia - atmintis apgauna ir grąžina į tolimiausių vaizdų nuotrupų, akimirkų ir išgyventų jausmų ratą. Prieš akis matai, kaip tokius ledus laižydavai su geriausia drauge ar pusbroliu, kuris buvo kaip antras brolis, karštomis vasaros dienomis. Dar vaikai, dar nepaliesti paaugliškų išgyvenimų, madų persekiojimo ar draugų įtakos, besiklausantys pirmų po ranka papuolančių kasečių ir užsiimantys kasdieniais vasaros darbais, o vakarais žaidžiantys išlikimą tarp netvarkingai sukrautų šieno kupetų.

        Būna, tvarkydamas spintą randi kelias dydžiais per didelį megztinį, kuris akivaizdžiai nepriklauso Tau. Kūną vėl užlieja laužo skleidžiama šiluma, naktinė ežero vėsa bučiuoja plaukus, o burnoje jauti šalto ir gero alaus skonį. O megztinį gavai iš vasaros simpatijos, kuri taip ir liko tik vasaros dalimi...

        Būna, randi dienoraštyje sudžiūvusį gėlės žiedą ir mintyse greitaeigiu ekspresu keliauji į vietą, kurioje tokį žiedą segėjai trumpuose plaukuose. Tik juokas, šypsena, kasdieniški pasikalbėjimai ir blogas oras, kuris netrugdo ir sukelia dar didesnį juoką. Bet užtenka poros žodžių, poros gestų ir viskas pasikeičia, tampa daug svarbiau, nei manai ir tada atrandi save iš naujo.

       Būna, grojaraštyje randi dainą, kuri buvo Tavo ir Jo(-s). Tada prisimeni kiekvieną bučinį, kiekvieną akių žvilgsnį, kiekvieną išgertą kavos puodelį ir bendras svajones, kurias statėte lyg kaladėles - pamažu, bet užtikrintai. Tačiau bendras rezultatas netenkino ir viskas sugriuvo; bet ne savaime. Patys viską sugriovėte savo rankomis, kurios iš pradžių švelniai glamonėjo, o vėliau valė beviltiškas ašaras nuo raudonų skruostų.

      Visgi būna, kad praeini pro daiktus, kurie visiškai nieko nereiškia - skanaus vyno butelį, dar neatrasto rašytojo knygą ar šokolado plytelę. Tačiau niekada nežinai, kada prisilietimas prie jų nuves į dar vieną kelionę, atvers vaizduotės duris ar tiesiog suteiks laimės. Niekada nežinai, su kuo dalinsiesi ta skania vyno taure, šokolado gabalėliu ar gausi dovanų lapus, primargintus protingų minčių. Galbūt jos ir atvers kelią į naują pradžią?

Įdomus dalykas tie prisiminimai. Kartais mes mylime ne patį žmogų, o tik prisiminimus apie jį.