Čia ir dabar

Vėl prie pabaigos ir dar vienos pradžios. Gyvenimo, metų, naujų ir neišpildytų pažadų, įkvėpimų ir žygdarbių. Vėl tas pats klausimas - kaip paminėti, kad būtų ką prisiminti, vėl tos pačios abejonės, ar man to reikia, ką nuveikiau šiemet, ką padariau blogo. Ir vėl viskas iš naujo, ir vėl tos erzinančios smulkmenos malonios. Jos primena, kad praėjo metai, o aš vis dar pasimetusi. Reiškia mąstau, reiškia savęs vis dar daug ko klausiu, ieškau, gryninu tobulą gyvenimo atsakymą, kurio niekada nerasiu. Bet tos tobulo gyvenimo paieškos ir yra smagiausia jo dalis, manau. Du tūkstančiai septynioliktieji. Atrodo, prieš kelias savaites dariau įrašą apie 2016-tuosius, bet tai buvo lygiai prieš metus. Kaip keista, Žemė apsisuka aplink Saulę per 365(6) dienas ir savanaudiškai verčia mums apsisukti aplink mus pačius asmeniškai. Pagal nustatytą kalendoriaus datą kažkaip žinom, kad jau viskas, kad tuoj. Kažkaip žinom, kad apvertus lapelį iš gruodžio 31 į sausio 1 reikės bent savaitę sakyti sau, k

Būti ar nebūti feisbuke? Šekspyro Hamletas sukiojo kaukolę rankose prieš dulkėtą Renesanso šviesą ir klausė savęs, ar būti. Ne feisbuke , aišku. Mes nesukiojam kaukolės prie kompiuterio šviesos, net  klausimo nekeliame – būti ten yra taip pat normalu, kaip rytais nueiti į tualetą ar valgyti pusryčius. Neįmanoma nematyti ir ryškių veidų, šviečiančių ryškiu sekėjų skaičiumi. Vieni draugai paspaudžia „sekti“, kažkas spusteli ir raudoną širdutę, tada įrašas atsiranda tavo laiko juostoje ir tu jau nevalingai įtrauktas į kažkurį Dantės pragaro ratą. Ir jame esi įkalintas kartu su influenceriais. Kaip išversti šį žodį lietuviškai? Viena iš dažniausiai siūlomų sąvokų yra „nuomonės formuotojai“, kitaip tariant, žmonės, kurie daro mums įtaką, kurių mintys paveikia mąstymą ir nejučia leidžia galvoti, kad pagaliau išmokome kritiškai žiūrėti į reiškinius. Paskaitome vieną komentarą, paskaitome kitą, paspaudžiame „patinka“ Tapinui, Tiškevič, Landsbergiui (Gabrieliui), Jagelavičiūtei ar Suraje

Kažkada rašiau, kad svarbiausias yra ne svajonės išsipildymas, o laukimas. Ir po kelių metų galiu tą tik patvirtinti. Kodėl? O todėl, kad kai pasieki savo emocijos nirvaną, į delnus renki laimės ašaras ir lūpų kampučiuose supi geriausias akimirkas, kitą dieną nežinai, ką veikti su savo gyvenimu ir bandai gyventi toje post-svajonės depresijoje.  Tokia depresija užpuola ir po beveik metus (šiaip jau pusę gyvenimo) lauktų koncertų. Tas jausmas palaimingai sunkus ir liūdnas, tarsi maloni kančia, kurią pats pasirenki. Tai lyg kokia Stokholmo sindromo atšaka - tu leidiesi savo užpuolikui save kontroliuoti ir dėl to jauti malonumą. Šiuo atveju pagrobėjas yra mylimiausia grupė ir jos visa apimanti ir į vietas sustyguota muzika. Ji kelioms valandoms priverčia būti uždaro pasaulio dalimi, savo galvą atlaisvinti nuo bet kokių pašalinių ir nereikšmingų, o gal kaip tik reikšmingų minčių ir būti ten, tiesiog būti, kvėpuoti kitokiu oru, matyti plačiau atmerktomis akimis.  Aš šį birželį pamač

Šiandien buvo gražu. Ir ausiai, ir akiai, ir dūšiai.  Apie septintą valandą vakaro susirinkau retorikos knygas, pilnas tropų ir retorinių figūrų pavadinimų, ir greitu žingsniu išėjau iš Vilniaus gatvės  Caffee Inn'o. Galutinai įsitikinau, kad kava man ten neskani. Nelimpa, nors Tu ką. Nežinau, ar sodrumo trūksta, ar kvapo, ar lengvo kartumo, bet nelimpa. Ir publika rinktinė, turinti pastovias sėdėjimo pozicijas foteliukuose. Na, kiekvienas renkamės sau mėgstamas vietas, tik gal man čia ne pakeliui. Išėjau į Vinco Kudirkos aikštę, pačią sostinės širdį. Daug žmonių, daug saulės, daug vėjo (šįkart geras), daug balandžių ir dviračių. O fone dar ir jaunas vaikinukas su juodais džinsais ir gitara muzikuoja. Pasidarė taip liūdnai gražu, kad pati sau nusišypsojau. Šiek tiek liūdna, nes dažnai nepastebiu tokių paprastų dalykų, bet jie turbūt tam ir yra, kad kartais priverstų šypseną išspausti ir permąstyti savo egzistenciją. Nors labai norėjau grįžti namo antru ūsuotu troleibusu

Kai pamatote gražią, stilingai pateiktą prekę vitrinoje, ar nekyla noras jos įsigyti? Ar slapčia nerezgate plano, prie ko derintumėte štai šį šilkinį šaliką arba gėlėtą suknelę, prie kokio švarko apsiautumėte anuos batus ar kiek kartų per savaitę galėtumėte ant pečių užsimesti tą odinę kuprinę, lėkdami į darbą/universitetą? Man kyla. Ir bent akies krašteliu pastebėjusi ką nors gražaus susierzinu, nes žinau, kad jeigu daiktas eksponuojamas vitrinoje, jis nėra tinkamiausias pasirinkimas mano studentiško sijono kišenei. Nešvilpauja vėjai, bet baiginėdama pirmą kursą suvokiu, kaip gerai kartais būdavo būti mokine. Būstas, maistas, drabužiai – dalykai, kuriais tėvai pasirūpina neprasitarę nė lūpų kampučiu. Ir kai esi studentas, suvoki kelias tiesas:  Makaronai gali būti gaminami SU VISKUOM ir VISADA bus skanu Studentiškas dušas gąsdina labiau už valgyklos maistą mokykloje (ne visą) Tavo gyvenimo kokybė 110 procentų priklauso nuo kambariokių ir jų (ne)fainumo Kartais neturi pinigų, b

Kažkaip retkarčiais atsitinka taip, kad išeini pavedžioti šunį saulėtą sausio popietę, įsikiši ausinukus į ausis ir būna gera. Taip gera, kad nesiseka paaiškinti, koks jausmas apima išgirdus mėgstamą dainą ir kvėpuojant gimtinės oru. Kažkokią vieną, lemtingą sekundę supranti, kad būtent šiuo laiku, šioje dabartyje, kuri sudaryta iš įvairių praeities pluoštų, gyvena laimė ir pasirenka būtent Tave būti jos sąjungininku. Nežinia, ar ilgam, bet slapta tikiesi, kad spėsi pasidžiaugti ir išnaudoti savo limitą (jei toks išvis šiame pasaulyje yra. Kyla rimtas klausimas, nes kaip gi mes galime pamatuoti laimę? Ir kuo? Termometru - ne, barometru - irgi. Laimė neturi net matavimo vienetų, todėl jokie skaičiukai ir matematika, fizika ar chemija nepadės. Na, chemija iš dalies gali). Tada jautiesi šiek tiek išskirtinis, nes ne kiekvienas gali sau priskirti "laimingojo" etiketę. O gal ir gali, bet nesuvokia, kaip ją priklijuoti.  Tai va, šiandien bevedžiodama šunelį ir stebėdama jo