kodėl geriau (n)eiti į koncertus

Kažkada rašiau, kad svarbiausias yra ne svajonės išsipildymas, o laukimas. Ir po kelių metų galiu tą tik patvirtinti. Kodėl? O todėl, kad kai pasieki savo emocijos nirvaną, į delnus renki laimės ašaras ir lūpų kampučiuose supi geriausias akimirkas, kitą dieną nežinai, ką veikti su savo gyvenimu ir bandai gyventi toje post-svajonės depresijoje. 

Tokia depresija užpuola ir po beveik metus (šiaip jau pusę gyvenimo) lauktų koncertų. Tas jausmas palaimingai sunkus ir liūdnas, tarsi maloni kančia, kurią pats pasirenki. Tai lyg kokia Stokholmo sindromo atšaka - tu leidiesi savo užpuolikui save kontroliuoti ir dėl to jauti malonumą. Šiuo atveju pagrobėjas yra mylimiausia grupė ir jos visa apimanti ir į vietas sustyguota muzika. Ji kelioms valandoms priverčia būti uždaro pasaulio dalimi, savo galvą atlaisvinti nuo bet kokių pašalinių ir nereikšmingų, o gal kaip tik reikšmingų minčių ir būti ten, tiesiog būti, kvėpuoti kitokiu oru, matyti plačiau atmerktomis akimis. 

Aš šį birželį pamačiau dvi grupes, kurių klausiau visą savo paauglystę (ji dar tęsiasi), kurių koncertus su didžiausiu pavydu peržiūrėdavau jutubėje ir nubraukdavau vieną kitą mažą ašarą ir tikrai galvodavau, kad man gyvenimas tikrai neleis bent akies krašteliu žvilgtelti į vokalistus, būgnininkus ir gitaristus. Bet, pasirodo, leido, ir vieną vakarą net leido dainuoti su 90 tūkstančių kitų melomanų, vien nuo kurių masės jau šiaušėsi oda. 

Birželio 18-tą per tragiškas Varšuvos spūstis ir neįtikėtinai perdėtą vairuotojų mandagumą mes sugebėjome atvykti į Lenkijos sostinę, nes ten laukė mano, tavo, mūsų visų Coldplay. Kai po ilgo laukimo nacionaliniame stadione prigeso šviesos ir pamačiau pirštelio dydžio Coldplay bernus, nieko daugiau tą akimirką nereikėjo. Vėl pasijutau trylikos, tik skirtumas tas, kad muzika grojo ne mano ausinukuose, o stadione girdint tūkstančiams ausų. Per "The Scientist" žliumbiau taip, lyg paskutinį kartą gyvenime girdėčiau tą dainą, ir Martyno ranką spaudžiau labai stipriai. Nebuvo gėda, nes verkiau ne aš viena. Ir ašarų nerinkau į delnus, nespėjau, jos ir pasiliko ten, tame stadione, su visų mūsų prakaitu ir aidais, šypsenų ir šviesų nuotrupomis. Viskas sustingo laike, nusidažė spalvotai ir apsigyveno kažkuriame iš priekinių atminties stalčių, ir aš jį kartas nuo karto atidarau. Gal ir per dažnai, bet kitaip negaliu. Praėjo beveik dvi savaitės, o aš dar gyvenu tomis nuotaikomis. Būna, važiuoju, kur nors išgirstu vieną ar kitą gabalą ir pasidaro taip liūdnai gražu dėl to, kad galėjau tai išgyventi. Gyvenu eroje, kurioje egzistuoja Coldplay ir aš juos pamačiau gyvai. Ir tai buvo pats gražiausias dalykas mano gyvenime. Pajutau ir pamačiau kažką daugiau, nei grupės chemiją su publika. Tai buvo atskira galaktika.

O po savaitės atėjo laikas šiek tiek agresyvesniam, kietesniam ir patikrintam rokui - Kings of Leon gimtojoje ir gerai pažįstamoje "Siemens" arenoje. Stovėjau prie pat, ir ketveriukė atrodė lyg paprasti broliai, tėvai, pusbroliai. Mirtingieji. Ir prakaitas jų tikras. Turbūt buvimas priekyje ir susidūrimas akis į akį panaikina tuos fantazijos ir netikrumo rėmus ir pagaliau galima suvokti, jog jie yra TIKRI, ranka pasiekiami, o nesislepiantys už skaitmeninių Spotify ar jutubės sienų. Visi apturėjom metų roko vakarėlį, ir nenustebčiau, jei sielos trumpam buvo atsiskyrę nuo kūnų. Aišku, kai susirenka visokio plauko panos ir moka tik "Sex on Fire" ar "Use Somebody" priedainį ir stovi pačiame priekyje, šiek tiek nemalonu ir pavydu tos VIP vietos, bet ką jau padarysi. Nesvarbu, čia muzika, ir visi ateina gerai praleisti laiką. Tą padariau ir aš. Iš visos širdies traukiau savo mėgstamiausią "Pyro" ir nustėrau, kai užgrojo pirmieji "Knocked Up" akordai. Seni geri karalių gabalai. Ir nieko daugiau nereikėjo.

Abu koncertus skyrė toks mažas laiko tarpas, kad aš nė nespėjau susivokti, nespėjau suprasti, kaip greitai viskas baigėsi ir kokią žymę tai paliks mano atmintyje. Daugeliui tai būtų tik eiliniai vakarai arenose, eiliniai muzikos pasiklausymai ir maža pramoga, bet man tai buvo kažkas, ko negaliu tinkamai apibrėžti. Aš tuo kvėpavau, gėriau į save ir tyliai dėkojau likimui už tai, kad galiu taip gyventi. Ne visiems pavyksta pamatyti žmones, kurių muzika įkvepia ir saugo. Ir man labai liūdna, kad kai kurie net nenori to padaryti, net jei ir turi galimybes. Kai kuriems to nereikia, suprantu. Vienas buvęs pažįstamas man sakė: "Nenoriu pamatyti savo mėgstamų atlikėjų, nes tada jie taps nebe tokie magiški, jie taps tik paprastais žmonėmis, tokiais, kaip mes, ir nebeliks toks magijos ir grožio". Gal iš dalies jis ir teisus, gal ta magija šiek tiek išnyksta, bet ją keičia žinojimas, jog tie žmonės iš tiesų egzistuoja ir buvo su tavimi vienoje patalpoje. Atidavė visas jėgas, kad tau ir kitiems būtų gera. Tapo tavo prisiminimų dalimi ir leido pajausti bendruomeniškumo jausmą ir, nežinau, kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų, muzikos...galią? Gyvas pasirodymas sukelia daug daugiau emocijų nei paprastas įrašas.

Kai gerai pagalvoji, gal iš tikro geriau į tuos koncertus neiti. Nebūtų jokio liūdesio, mažos depresijos, gyventume sau ramiai ir negalvotume apie tokius dalykus. Bet mes mėgstame kankinti save ir sugerti visas emocijas, jas nešiotis ir jomis gyventi. Todėl eikime į koncertus, pasikankinkime ir išgyvenkime, verkime ir turėkime time of our life. 

Coldplay, 2017-06-18, Varšuva
pakartosiu tai tiek kartų, kiek gyvenimas leis