mama leido

Šiandien buvo gražu. Ir ausiai, ir akiai, ir dūšiai. 

Apie septintą valandą vakaro susirinkau retorikos knygas, pilnas tropų ir retorinių figūrų pavadinimų, ir greitu žingsniu išėjau iš Vilniaus gatvės Caffee Inn'o. Galutinai įsitikinau, kad kava man ten neskani. Nelimpa, nors Tu ką. Nežinau, ar sodrumo trūksta, ar kvapo, ar lengvo kartumo, bet nelimpa. Ir publika rinktinė, turinti pastovias sėdėjimo pozicijas foteliukuose. Na, kiekvienas renkamės sau mėgstamas vietas, tik gal man čia ne pakeliui.

Išėjau į Vinco Kudirkos aikštę, pačią sostinės širdį. Daug žmonių, daug saulės, daug vėjo (šįkart geras), daug balandžių ir dviračių. O fone dar ir jaunas vaikinukas su juodais džinsais ir gitara muzikuoja. Pasidarė taip liūdnai gražu, kad pati sau nusišypsojau. Šiek tiek liūdna, nes dažnai nepastebiu tokių paprastų dalykų, bet jie turbūt tam ir yra, kad kartais priverstų šypseną išspausti ir permąstyti savo egzistenciją. Nors labai norėjau grįžti namo antru ūsuotu troleibusu, nusipirkau bananų sulčių pakelį ir kaip pirmokėlė sau gurkšnojau prisėdusi ant suoliuko šalia balandžių. Neturėjau nei bandelės, nei kokio kito kepinio trupiniams numesti, todėl savo laikinų draugų pavakariais nepavaišinau. O tas sulčių pakelis už keliasdešimt centų buvo tik pretekstas prisėsti ir pasiklausyti mažesnių ar didesnių muzikinių ambicijų turinčio berniuko. Kažkaip be nieko nepatogu sėdėti ir spoksoti.

Po kelių minučių lėtai prospektu žygiavo mama su mažu vaikiuku, turbūt apžiūrinėjo Vilnių ar šiaip sugalvojo smagiai praleisti penktadienio vakarą. Mama į muzikantą pažiūrėjo gal tik sekundės dalį, tačiau mažas žmogutis išsilaisvino iš jos rankų ir sustojo kaip įbestas. Vaikiukas šypsodamasis stovėjo prie grojančio jauno muzikanto ir žibino savo akis. Turbūt nieko panašaus nebuvo matęs - kažkas gatvėje dainuoja į mikrofoną, groja kažkokiu tai nematytu daiktu (suprask, gitara) ir dar pasidėjęs krepšelį renka pinigėlius! Mažylis tiesiog stovėjo ir klausėsi. Mama jau buvo nužingsniavusi toliau, tačiau pamačiusi sūnų, stovintį vidury gatvės, sugrįžo ir pritūpė prie jo. Šypsojosi jau abu. Balandžiai skraidė aplinkui, aštuntokai išbandinėjo naujus skeitbordus, močiutės vaikščiojo susikibę už parankių. 

Baigėsi daina ir mažas žmogiukas nustebo, kodėl muzikantas staiga nutilo. Tada savo mažomis rankutėmis, dydžio sulig pusę mano delno, pradėjo ploti, mama irgi kartu. Muzikantas patenkintas nusilenkė.

-Einam,- sako mama. Berniukas papurto galvą ir vėjas pakelia geltonas garbanėles į visas puses. Akys vis dar atidžiai tyrinėja kitai dainai besiruošiantį gatvės muzikantą, kuris džiaugiasi sulaukęs naujo klausytojo ir potencialaus fano. 

-Einam,- dar kartą pakartoja mama. Vaikiukas nori dar vienos dainos ir vėl pakrato galvą bei trepteli kojele. Jis niekur neis. Jam gražu, šviečia saulė, penktadienis, ir jis nori išgirsti dar vieną dainą Vinco Kudirkos aikštėje.

Baigėsi kita daina ir vaikiukas linksmai sucypė, vėl paplojo savo miniatiūrinėmis rankutėmis ir pasiprašė pas mamą į glėbį. Dabar jau einam, mama, tarsi nebyliai norėjo sakyti jis, nes dar nemoka kalbėti. Bet kartais žodžių ir nereikia. Kartais užtenka papurtyti šviesią ir garbanotą galvą saulėtą penktadienį ir mama leis pasiklausyti dar vienos dainos.

Ak, kad dabar mums užtektų tik papurtyti galvą ir viską mama leistų. Deja.

Gustės Kairytės nuotrauka. Ne Kudirkos aikštė, bet balandis šiandien labai svarbus.