alchemija
"Aš bijau įgyvendinti svajonę, nes tada nebeturėsiu dėl ko gyventi" - P. Coelho "Alchemikas" Prasidėjus auksinėmis spalvomis pasaulį dažančiam rudeniui jau žinojau, kad melancholija, apie kurią žmonės dažnai kalba jau nukritus pirmiesiems lapams, manęs neveikia, atvirkščiai - rudenį visada norisi nuveikti kažką įdomesnio, geriau atrodyti, grožėtis gamta, nes akis per daug pripranta prie tų 3 mėnesių vasaros. Užsibrėžiau kelis tikslus, kuriuos noriu įvykdyti, bent truputėlį pakeisti gyvenimo ritmą ir daug ką atrasti iš naujo, nes man jau trūksta to, ką turėjau seniau, ką ugdžiau, kuo didžiavausi. Vėl pamažu pradedu pastebėti, o ne tik matyti aplink esantį grožį ir svajoti, vėl dažyti aplinką ne vien juoda/balta, nes žinau, kad tai nesu tikroji aš. Man patinka svajoti. Mėgstu svajoti. Neatiduočiau savo svajonių. Noriu, kad jos išsipildytų. Viskas atrodė labai gera, gražu ir įgyvendinama, kol neperskaičiau keleto lemtingų eilučių, kurias jau seniai juodomis