alchemija

"Aš bijau įgyvendinti svajonę, nes tada nebeturėsiu dėl ko gyventi" - P. Coelho "Alchemikas"

Prasidėjus auksinėmis spalvomis pasaulį dažančiam rudeniui jau žinojau, kad melancholija, apie kurią žmonės dažnai kalba jau nukritus pirmiesiems lapams, manęs neveikia, atvirkščiai - rudenį visada norisi nuveikti kažką įdomesnio, geriau atrodyti, grožėtis gamta, nes akis per daug pripranta prie tų 3 mėnesių vasaros. Užsibrėžiau kelis tikslus, kuriuos noriu įvykdyti, bent truputėlį pakeisti gyvenimo ritmą ir daug ką atrasti iš naujo, nes man jau trūksta to, ką turėjau seniau, ką ugdžiau, kuo didžiavausi. Vėl pamažu pradedu pastebėti, o ne tik matyti aplink esantį grožį ir svajoti, vėl dažyti aplinką ne vien juoda/balta, nes žinau, kad tai nesu tikroji aš. Man patinka svajoti. Mėgstu svajoti. Neatiduočiau savo svajonių. Noriu, kad jos išsipildytų.

Viskas atrodė labai gera, gražu ir įgyvendinama, kol neperskaičiau keleto lemtingų eilučių, kurias jau seniai juodomis raidėmis iškaliau pasąmonėje, bet bijojau garsiai ištarti. Už mane tai padarė P. Coelho savo kūrinyje "Alchemikas", kuriame aprašomas krištolo pardavėjas pasakė, jog bijo įgyvendinti svajonę, nes tada nebeturės dėl ko gyventi (svajonė - nuvykti į Meką, kaip ir kiekvieno musulmono). Tada supratau, jog skaitau tai ne pirmą kartą. Kažkur giliai viduje pradėjo kirbėti, nežinau kas, bet davė peno pamąstymams.

Taip ir yra. Mes svajojame, kad gyventume, o ne gyvename, kad svajotume, nors turėtų būti atvirkščiai. Mintyse piešiame tą akimirką, kuomet patirsime palaimą, džiaugsmą, išpildžius vieną ar kitą troškimą, planuojame, kaip viskas bus ir be proto laukiam TOS dienos. Gyvename laukimu, širdžiai maloniu laukimu, kuris ir yra visa ko esmė. Laukiame, jaudinamės, nes žinome, kad vieną dieną tai, kas svajojame įvyks, nes, kaip sako patarlė - "Jei gali apie tai svajoti, gali tai ir įvykdyti". Žinau žinau, atrodo, vaikiški paistalai, ir joks racionaliai mąstantis žmogus neskirs savo brangaus laiko tuštiems lūkesčiams, kurie gali paprasčiausiai sprogti kaip burbulas. Bet nereikia apgaudinėti savęs. Mes laukiame, nes žinome, kad jeigu norėsime ir pasistengsime, būsime laimingesni. Skaičiuojame dienas iki  tos akimirkos, kai pamatysime mėgstamiausią grupę, susituoksime, gausime svajonių darbą ar tiesiog nuvyksime į kaimą pas močiutę pavasaroti. Na, gal dar kokį skanaus šokoladinio gabaliuką sušlemšime.

Bet ar kada pagalvojame, kas bus, kai viskas, apie ką mes svajojome, iš tikrųjų TAPS realybe? Kai pagaliau pamatysime mėgiamiausią grupę ar aplankysime norimą žemės kampelį? Taip, tą akimirką bus malonu, širdis vos tilps krūtinėje, galvoje netilps įvairios mintys. Tačiau viskas baigiasi. Na gerai, dieną, kitą, bus labai gera, bet vėliau ateis TAS jausmas, kad savo svajonę jau įvykdei. Kaip ir krištolo pardavėjui, taip ir Tau ar man gali į galvą pamažu atslinkti mintis - "ar dar turiu dėl ko gyventi? Juk išpildžiau troškimą. Pasiekiau laimės viršunę."

Reikia sustoti ir žinoti tik vieną vienintelį dalyką - svajoti reikia visada. Visada. Net tada, kai šviečia saulė ar lyja lietus, ar per pūgą vėjui skaudžiai raižant skruostus ir bandant grįžti namo. Jei įvykdyta viena svajonė, tai dar nereiškia, kad savo atsargose negali turėti kitos, ar kitų, milijonų, skirtų kiekvienai žvaigždei, gėlei ar snaigei. Mes turime dėl ko gyventi, ir reikia tuo džiaugtis, nes gyvenimas mums davė šansą mąstyti ir kurti, kvėpuoti, mylėti. Svajoti (ak, kad ir kaip banaliai šis žodis skambėtų, ir kad ir kiek kartų šiandien jį čia kartočiau).

"Viena vienintelė žmonių pareiga yra įvykdyti savo Asmeninę Legendą", taip pat sakė Coelho. Kokia ta legenda bus, priklauso nuo mūsų pačių. Ir kiek norų išpildysime, taip pat priklauso nuo mūsų pastangų ir ryžto, kurio suteikia žinojimas, kad mes galim. O jei galim, tai tik dėl to, kad NORIM.


Svajokit, draugai, ir vykdykit savo Asmenines Legendas. Skaitykit geras knygas ir toliau svajokit.

xo
Rūta