Čia ir dabar

 Lauke tokios pusnys, kad atrodo neišbrisim į civilizuotą žmoniją iki pavasario. Bet orų berniukas pranešė, jog pūga pamažu traukiasi, tad turime šansų išlikti! Hip-hip-hoooray!  O tuo tarpu, kol visi laukia kelininkų, kad nukastų sniegą, aš juo džiaugiuosi (žinoma tuo, kuris kaip patalas padengė laukus, bet ne kelius). Man žiema-ne žiema, jei ji ne balta. Kaip ir pernai - Kalėdų rytas, nuotaika gera, visa šeima kartu, bet kažkas ne taip...Nebuvo nė kruopelytės balto sniego. Juk jis ir sukuria visą nuotaiką, džiaugsmą, juoką... O kalbant apie didžiąsias ir grąžiasias metų šventes, reiktų suklusti, nes iki jų liko 7 dienos. Tai tik viena savaitė! O dar reikia supakuoti, papuošti dovanas mylimiems žmonėms. Bet dovanų niekada neužtenka išreikšti jausmams, dėkingumu,i už tai, kad jie yra, sutinka Kūčias ir Kalėdas kartu. Nepasipuikuokime Kalėdų rytą, ir apkabinkime, pakštelkime į žandą mamai, tėčiui, broliui, sesei ar močiutei...Juk daugiau tokių žmonių nebus, ir kiekvienų metų

Lapkričio penkioliktoji. Praėjo lygiai 2 su puse mėnesio rudens sezono - šalto, gaivaus ir stingdančio iki giliausių kaulų vietelių. Būtent toks jis ir buvo - vienas šalčiausių rudenų per visą mano gyvenimą. Ir aš jį įsimylėjau. Lietus, sniegas ir minusinė temperatūra viename - tikrai mano stichija. 2 dienas iš eilės, eidama namo pėščiomis maždaug 3 kilometrus, kvėpavau giliai ir ramiai. Tiesiog mėgavausi šalčiu, kuris kaskart įkvėptas stingdė mano kraujagysles. Turbūt jos ir ledukais pasidengė.  Kiekvienas oro gurkšnis viduje tiesiog spiegė iš pasitenkinimo, kad gavo vietą pasišilti - mano viduje, mano plaučiuose. O aš džiaugiausi, kad jutau rudenį savyje. Galbūt kas nors mane pavadins keista. Arba netekusia proto. Bet man patinka drebėti iš šalčio. Man patinka būti lauke, kai sninga. Man patinka stovėti tamsų vasaros vakarą ir jausti gaivų ir šaltą vėją, kuris kedena plaukus, o odą priverčia pašiurpti. Ir tuo pačiu metu žiūrėti į žvaigždes. Ir mąstyti apie save, artimus, d

Šiuolaikinis mūsų gyvenimas sukasi ir juda greitai. Kartais mes net nespėjame pasidžiaugti rudeniu, o štai jau ir balta žiema ateina. Bet kartais gyvenimas juda lėtai, suteikdamas progą pasidžiaugti kiekviena smulkmena. Viena mėgstamiausių mano frazių, kuria naudojuosi gyvenime yra „Džiaukis net ir mažiausiais dalykais, kol gali" . Ištikrųjų gyvename tik vieną kartą, todėl reikia iš jo išspausti viską - laimę, džiaugsmą, juoką, geras emocijas ir grožį. Taip, būtent grožį. Jeigu Dievas mums suteikė tik 1 šansą pasidžiaugti savo egzistencija, kodėl gi mums jos neišnaudojus iki limitų? Kodėl turime nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas kaip apranga, kūno puoselėjimas, manieros? Juk yra daugybė žmonių, kurie yra savo gyvenimą pašventę būten šiems tikslams - tai dizaineriai, kosmetologai, žurnalų kūrėjai ir t.t. Jeigu jų nebūtų, nesuprastume mados, neturėtume stiliaus suvokimo ir būtume pilka masė. Bet dauguma žmonių ir yra. Kodėl mes visi atrodome taip vienodai? Kodėl bij

Ruduo. Auksiniai lapai krenta lyg pašėlę, į apačią nusinešdami blogiausius mūsų prisiminimus, neišsipildžiusias svajones ir palikdami vietos naujiems mūsų gyvenimo įvykiams.  Mąstau - ar kiekvienas pagalvoja apie tai? Apie naujus likimo įšūkius. Apie mylimojo akis. Apie karštą kavos puodelį, kurį pasidarysime sunkiai išlipę iš baltų patalų. Ar tikrai mūsų mintyse rytais nėra vietos gražiems dalykams, apart mokyklos, darbo ir kasdieninės rutinos?    Aš stengiuosi, kad kiekvienas mano rytas būtų stebuklingas.  Dar beklaidžiodama sapnuose, pašoku iš lovos, kai tėtis mane žadina . "Rūta, jau laikas keltis!" - būna mano pirmieji žodžiai išgirsti naujos dienos pradžioje. Tada aš pažiūriu pro langą: jeigu saulė šviečia skaisčiai, kad net duria akis, žinau, kad diena bus gera. O jeigu lietus, mažom stiklinėm kojos bėginėja po sodą, žinau, kad diena bus dar geresnė. Nes aš myliu lietų. Myliu ir sniegą ir lietų, o ypač didelį vėją.  Nubėgusi į vonią, susitvarkiusi ir aps

Nedaug yra pasauly dalykų, kurie įstrigtų giliai į sielą. Kurie būtų atmenami visą gyvenimą, ir sukrėstų iki mažiausių širdies gelmių ir kertelių. Ypač mažai yra tokių istorijų - jautrių, gyvenimiškų ir tikrų. Atrodo, šiandien gyvenimas yra puikus, bet rytoj - jis gali pasisukti visai į kitą pusę. Per 1 dieną gali sugriauti visas mūsų svajones. Ir tada lieka tik viltis, viltis, kad viskas bus gerai, kad rytojus bus šviesus, ir viską prisiminsime kaip juodą gyvenimo tarpsnį, kuris jau praėjo. Šiandien baigiau skaityti knygą. Ir ji buvo viena iš tų, kurios išspaudė ašarą. Leido suprasti, koks mano gyvenimas yra puikus dabar, ypač žinant, kad knygoje aprašoma istorija yra gana dažnas reiškinys visame pasaulyje. Ir supratau dar vieną dalyką - kai atsitinka nelaimė, šeima tada būna vieningiausia.  "Vienas už visus, visi už vieną", kaip sakoma. Knyga, apie kurią aš Jums noriu papasakoti yra daug kam žinoma, bet į mano rankas pateko tik šį rudenį. Ir tikrai nesupra

Man vis dar nesitiki, kad šiandien paskutinė vasaros diena. Paskutinė kalendorinė vasaros diena. O oro atžvilgiu, ji pasibaigė maždaug prieš 2 savaites. Bet aš vakar dar maudžiausi! Nors vanduo iš pradžių buvo šaltas, vėliau apsipratau. Bet tai nebuvo tas pats, kas karštą liepos dieną gulėti ir degintis saulės apšviestame paplūdimyje...Ak, šią vasarą buvo tiek gerų akimirkų! Tik vienas blogas dalykas - ji buvo per trumpa.Ryškiai per trumpa...  Bet nenoriu kalbėti apie save ar apie vandens temperatūrą, kuri tikrai niekam neįdomi. Visi dabar susidomėję artėjančiu rudeniu ir naujais mokslo metais - dar vienu laipteliu į mūsų svajones. Į svajones, kurioms įgyvendinti reikia didelio atsidavimo ir darbo. O pradėti tai galime jau rytoj. Nes rytoj - rugsėjo pirmoji. (Kai kam ji bus tik pirmadienį). Diena, kai pirmokėliai drebančiomis rankomis ir spurdančiomis širdelėmis laikys dvyliktokų rankas ir žengs svarbų žingsnį savo gyvenime. Tai bus diena, kai pasikeis visas jų gyvenimas, ir jie

            Šiandien rugpjūtis - paskutinis vasaros mėnuo. Bet galbūt labiau interpretuojamas ne kaip pačios vasaros (metų laiko) bet LAISVĖS mėnuo. Laisvės, kurios šiais metais daugiau nebepatirsime. Žinoma, turėsime įvairių atostogų, tokių kaip rudenio, kai kris auksiniai lapai, Velykų, kai ridensime išdažytus kiaušinius, ar Kalėdų, kurios kaip visada bus stebuklingos ir džiaugsmingos, o akys spindės iš laimės.              Bet šiemet jau nejausime to jausmo, nekvėpuosime tokiu oru, nematysime tokio dangaus su milijonų vertais saulėlydžiais. Pabudę ir išbėgę į lauką rytinei mankštelei nematysime rasos lašelių ir basomis kojomis nelakstysime po šlapią žolę ir neužuosime nuostabių gėlių kvapo, o kažkur toli toli neklegės paukščiai...            Nebus ir kada rengtis savo mėgstamais rūbais. Gėlėtas sijonais, plonomis palaidinukėmis, džinsiniais švarkeliais ir basutėmis...Nes ateis ruduo, spalvų paletė visai kita, o ir oras nebus toks kaip dabar. Beto, aš jau eisiu į 9 klasę,

..tokio šilto, gaivaus ir beprotiškai gražaus. Noriu naktį išeiti į lauką ir stebėti krentančias žvaigždes, arba žiūrėti į jas ir galvoti. Apie viską : gyvenimą, jausmus, nuotaikas, draugus, ateitį, norus. Norus, kurių galbūt niekada neįgyvendinsiu, nors kaip sakoma, nereikia būti pesimistu, reikia žiūrėti į priekį šviesiai ir siekti to..... Dar aš noriu švelnaus ir žaismingo vėjo, kuris galėtų lengvai kedenti mano plaukus, karts nuo karto pūstelti lengvą ir šviesią suknutę, ir žalius laukus paverstų banguojančia jūra, po kurią aš galėčiau plaukioti ir daryti kvailas nuotraukas.  ...laukiu nesulaukiu kada galėsiu gerti kavą ant pievutės ir skaityti mėgstamą knygą. Galbūt kokią nors seną ir pageltusią, rastą tokio pat amžiaus medinėje lentynoje, o gal ir naują - kvepiančiais lapais,ir braškančia nugarėle, kai ją atversiu pirmą kartą - ką tik nusipirktą iš knygyno.  Aš nemanau, kad knygų skaitymas vasarą yra kvaila, moksliukiška ar nuobodu - juk jos dar niekam nepakenkė.

       Aš, tu, ir mes visi turime prisiminimų. Nėra nė vieno gyvo žmogaus, kuris jų neturėtų. Kuris neprisimintų pirmosios meilės. Neprisimintų kvepiančių pavasarių, geriausių vasarų, liūdnų rudenų, ar stebuklingų žiemų. Visi mes branginame akimirkas, nors kartais ir skaudžias, bet vis vien reikšmingas mūsų gyvenime. Niekada, niekada nenustosim prisiminti geriausių gyvenimo įvykių! ...aš prisimenu, kaip vaikystėje karstėmės medžiais. Kaip statėme smėlio pilis, ir žaisdavome "namus" tarp medžių. Prisimenu, kaip gamindavome kotletus iš molio ir salotas iš pienių, varnalėšų, ar kepdavome "picas". Aš netgi buvau atidariusi savo restoraną, sudariusi meniu, ir liepiau šeimynai ateiti, valgyti, ir susimokėti! Taip taip! Tu irgi tikriausiai prisimeni, kaip vaikystėje vaidindavai superherojus - Betmeną ar Supermeną (aš net Larą Kroft),žiūrėdavai Songoką (ir smogdavai chamėhamėhaaaaa bangą)  ir džiaugdavaisi kiekvienu smulkiu pinigėliu, duotu mamos ar tėčio. Aš ži

Pasaulyje yra begalė dalykų ir daiktų. Kai kuriuos mes naudojame kasdien, kaip paprastus ir reikalingus atlikti vienam ar kitam darbui ar veiksmui. Kituos - naudojame tik ypatingai progai, kaip pavyzdžiui, brangius auskarus ar vakarinę suknelę. Visai kita rūšis - daiktai, ar prisiminimai, padovanoti labai brangaus žmogaus. Tokius dalykus saugome ilgai. Gal net visą gyvenimą. Bet aš šiandien kalbėsiu netik apie konkrečius daiktus, o 5 DALYKUS, kurie praskaidrina mano dienas ir rutiną. Žinoma, tokie dalykai kaip šiluma, meilė, džiaugsmas, šeima, draugai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Todėl aš kalbėsiu apie 5 truputį...paprastesnius dalykus :) 1.Kav a Aš myliu kavą, tu myli kavą, jis myli kavą ir mes visi mylime kavą! Neįsivaizduoju savo savaitgalių ir paprastų savaitės dienų be puodelio karštos kavos. Kartais, netgi palepinu save kapučino su pieno putomis ir užbarstau šokolado. Toks jausmas, lyg nukeliauji į rojų ir vėl grįžti į Žemę. Man ji padeda svajoti. Rašyti. Man patinka ją g

MARŠKINIAI/PALAID IN ĖS SUKNE LĖS SIJO NAI BATAI AKSESU ARA I Taigi štai mano pavasariniai norai. Aišku, jų NEĮMANOMA visų nusipirkti, bet.....Galbūt rasiu ką nors panašaus, ir pavasarį sukursiu naujus derinukus :> Rūta.

....iki išsvajotų, lauktų ir TIKIUOSI ŠILTŲ pavasario atostogų, su žaismingais saulės spinduliais, pirmosiomis gėlėmis, šiltu ir gaiviu vėjus, bei griežtu „NE!" storoms striukėms ir paltams. Juk taip nori išbėgti į lauką vien su marškiniais ir džinsais, bei lakstyti po laukus, rėkti ir fotografuoti su draugėmis kvailiausias nuotraukas! Pagaliau ateis metas atsipūsti. Atsipūsti nuo mokyklos, šurmulio, projektų bei namų darbų, kurie šiais metais itin sunkūs! Pagaliau galėsiu pradėti galvoti apie pavasarinį garderobą, kurį reikia atnaujinti, derinius, kuriuos galėsiu Jums parodyti, apie knygų skaitymą lauke, ant sūpynių, o ką bekalbėti apie straipsnių rašymą! Tikrai žadu per atostogas jų parašyti, nes dabar buvau šiek tiek apleidusi blogą, visgi mokslai paėmė viršų...Bet aš prižadu pasitaisyti! ...................................................... Visgi jaučiasi, kad pavasaris beldžiasi į duris. Bent jau praeitą savaitę buvo prilietęs pirštą prie belstuko, ir pabeldė gana tyliai, be

Kaip baltas patalas, sniegas apklojo Miškus, sodus ir kalnus. Snaigės sušokę savo džiaugsmo šokį, Nusileido į tavo delnus. Kodėl joms taip liūdna, kodėl taip baugu? Gal dėl to , kad ištirpti nenori. Paimčiau į delną, ir aš kartu, Bet žiūrėk - jau joms baigias kelionė... ....................................................................... O šerkšnas išdykęs ant lango užmigo, Ir knarkia, nesiruošia keltis! Nežadinkim jo ir nesiųskim namo, Juk paskui jam košmarai sapnuosis.