Kai istorija paliečia sielą.

Nedaug yra pasauly dalykų, kurie įstrigtų giliai į sielą. Kurie būtų atmenami visą gyvenimą, ir sukrėstų iki mažiausių širdies gelmių ir kertelių. Ypač mažai yra tokių istorijų - jautrių, gyvenimiškų ir tikrų.

Atrodo, šiandien gyvenimas yra puikus, bet rytoj - jis gali pasisukti visai į kitą pusę. Per 1 dieną gali sugriauti visas mūsų svajones. Ir tada lieka tik viltis, viltis, kad viskas bus gerai, kad rytojus bus šviesus, ir viską prisiminsime kaip juodą gyvenimo tarpsnį, kuris jau praėjo.

Šiandien baigiau skaityti knygą. Ir ji buvo viena iš tų, kurios išspaudė ašarą. Leido suprasti, koks mano gyvenimas yra puikus dabar, ypač žinant, kad knygoje aprašoma istorija yra gana dažnas reiškinys visame pasaulyje. Ir supratau dar vieną dalyką - kai atsitinka nelaimė, šeima tada būna vieningiausia. 

"Vienas už visus, visi už vieną", kaip sakoma.

Knyga, apie kurią aš Jums noriu papasakoti yra daug kam žinoma, bet į mano rankas pateko tik šį rudenį. Ir tikrai nesuprantu kodėl taip vėlai. Bet galbūt reikėjo sulaukti tokio amžiaus, kad viską joje suprasčiau.

"Mano sesers globėjas" - J.Picoult romanas, kuriame aprašoma Ficdžeraldų šeimos istorija.

Atrodo, jų gyvenimas puikus - tėvai Sara ir Brajanas augina 2 vaikus: Džesą ir 2 metukais jaunesnę Keit. Jie visi keliauja, žaidžia ir džiaugiasi nuostabia šeimos idile. Bet kai Keit sueina 3 metai, jai nustatoma itin agresyvi leukemijos forma. Ir ką tada daryti? Kaip pasaulis slysta iš po kojų, kai tavo vaikas, kurį tu dar prieš savaitę laikei už mažos ir šiltos rankutės serga liga, kurios galimybė pasveikti - minimali? Belieka tik tikėti ir imtis visų įmanomų priemonių.

Keit reikia kaulų čiulpų transplantacijos ir kraujo. Nei Sara, nei Brajanas, nei Džesas netinka, todėl būtina surasti donorą. Todėl daktarai pasiūlo Sarai dirbtinio apvaisinimo būdu susilaukti vaikelio, kuris būtų identiškas donoras sergančiai dukrai - Keit.

Gimus Anai, ir davus visų reikalingų audinių, Keit po truputį atsigauna, bet trumpam, todėl Ana vėl privalo būti donore. Ir taip - 13 metų ją bado, ima kraują, leidžia vaistus, ir viskas tik tam, kad Keit pasveiktų. Ir visą tą laiką Džesas ir Ana tampa beveik nepastebimi - svarbiausia juk serganti jų sesuo. Bet jie myli vienas kitą, kad ir kas benutiktų.

Kai Anai sueina 13 metų, seseriai, be baisios ligos, dar diagnozuojamas inkstų nepakankamumas, ir būtinai reikia inkstų donoro. Ana jau pati sugeba aiškiai mąstyti, ji nusisamdo advokatą, Kempbelą Aleksanderį, kad jis gintų jos teises -mergaitė nori būti mediciniškai nepriklausoma. Nors ji be galo myli seserį, ji pati nori gyventi. Nes atidavusi vieną insktą, jos pačios sveikata komplikuotųsi.

Ir taip prasideda ilgas teismo procesas. Žinoma, tėvai nesutinka su visu ieškiniu.

 Kai Ana yra pakviesta liudyti, ji prisipažįsta, kad Keit pati prašė neduoti jai inksto. Juk ji vistiek mirs, todėl sesuo nori, kad Ana gyventų. Visgi teisėjas priima sprendimą - Ana yra mediciniškai nepriklausoma, ir pati nuspręs anr duoti inkstą ar ne.

Knygos pabaigoje, kai Aną namo veža jos advokatas, įvyksta avarija, ir Ana...miršta. Iš sudaužytos mašinos ją ištraukia pats tėvas-ugniagesys ir bando ją gaivinti. Bet veltui. Pilnomis ašarų akimis jis nuveža į ligoninę, ir jos inkstas persodinamas Keit.

Niekas negali susitaikyti su Anos mirtimi. Juk ji visada buvo ta, kuri davė, ta, dėl kurios Keit išgyveno. Kelias savaites visa šeima beveik nesikalba, tik peržiūri senas nuotraukas. Kiek daug prisiminimų, kiek daug gerų akimirkų patirta kartu..Bet štai, kelios sekundės - ir tavo vaiko nebėra. Visgi reikia gyventi toliau.

Po 10 metų Keit pasakoja apie savo gyvenimą po inksto persodinomo,. Ji visiškai pasveiksta, bet ji niekada nepamirš savo mažosios sesutės, kurios atvaizdą kiekvieną rytą mato savo galvoje. Juk dėl to ji gyva. Dėl to plaka jos širdis, dėl to ji kvėpuoja. Bet Ana visada liks jos sesuo. Visada.

Nėra žodžių pasakyti, kokie jausmai užplūsta skaitant šią knygą. Aš jums nepapasakojau daug detalių, pvz.: apie Džeso apgailėtiną paauglystę, Keit vaikiną, kuris taip pat mirė nuo vėžio.

Todėl rekomenduoju paskaityti knygą ir viską išsiaiškinti. Ir tikrai manau, kad ši istorija sukrės iki sielos gelmių, ir leis suprasti, koks puikus mūsų gyvenimas yra.

Gero vakaro, 

Rūta♥