Čia ir dabar

       Prisimink tą aštrų ir svaiginantį žolės kvapą po pirmo šilto birželio lietaus, kuris aitriai kutena nosį ir priverčia užmiršti per daug kaitrios saulės spindulius. Prisimink teškančias balas sodo vidury ir sprogstančius iki baltumo obelų žiedus su tūkstantiniu kamanių maršu juose. Prisimink melancholiškai plaukiančius dangumi sunkius debesis, kurie tarsi šypso, tarsi gąsdina gausiais krituliais. Prisimink tą medinį pašiūrės stogą, po kuriuo slėpei ir rankas, ir kojas, ir šypseną, ir verčiamų knygų lapus, kad tik neišbluktų raidės, ženklai ir mintys iš galvos, kurią dar svaigina šviežios po lietaus žolės aromatas. Prisimink, kaip jautei tobulą ir švelniai plaukus glostančią tylą, nuo kurios burnoje tapo saldu. Ir nieko daugiau nereikėjo, ir nieko daugiau tyloje nebuvo, išskyrus nedrąsius lašus, barbenančius į medinį stogą. Prisimink, prisimink, prisimink. Prisimeni? Gerai. Dabar užrakink giliai viduje ir niekada nepamiršk, nes nežinai, ar kada vėl tai pajausi.