Tobulas rudens rytas


Ruduo. Auksiniai lapai krenta lyg pašėlę, į apačią nusinešdami blogiausius mūsų prisiminimus, neišsipildžiusias svajones ir palikdami vietos naujiems mūsų gyvenimo įvykiams.  Mąstau - ar kiekvienas pagalvoja apie tai? Apie naujus likimo įšūkius. Apie mylimojo akis. Apie karštą kavos puodelį, kurį pasidarysime sunkiai išlipę iš baltų patalų. Ar tikrai mūsų mintyse rytais nėra vietos gražiems dalykams, apart mokyklos, darbo ir kasdieninės rutinos? 

 
Aš stengiuosi, kad kiekvienas mano rytas būtų stebuklingas.  Dar beklaidžiodama sapnuose, pašoku iš lovos, kai tėtis mane žadina . "Rūta, jau laikas keltis!" - būna mano pirmieji žodžiai išgirsti naujos dienos pradžioje. Tada aš pažiūriu pro langą: jeigu saulė šviečia skaisčiai, kad net duria akis, žinau, kad diena bus gera. O jeigu lietus, mažom stiklinėm kojos bėginėja po sodą, žinau, kad diena bus dar geresnė. Nes aš myliu lietų. Myliu ir sniegą ir lietų, o ypač didelį vėją.
 Nubėgusi į vonią, susitvarkiusi ir apsirengusi einu valgyti kvepiančių ir garuojančių pusryčių, bei išgerti arbatos, nes žinau, jog pusryčiai yra svarbi mūsų dienos dalis. Jie suteikia jėgų ir pakelia nuotaiką. O ypač šaltais rudens rytais. Tada, nuvijusi visą savo tingulį atgal į patalus,  važiuoju į antruosius savo namus - mokyklą.


Visiškai kitokia yra savaitgalio dienos pradžia. Tada gali gulėti iki vidurdienio, lovoje valgyti pusryčius ar skaityti knygą. Apmąstyti visos savaitės įvykius, pagalvoti apie gerus dalykus, kurie tau įvyko, arba kuriuos padarei kam nors. Arba atvirkščiai - suteikti sau progą ištaisyti blogus poelgius ir atsiprašyti brangių žmonių.
Rudens savaitgalio rytais aš ilgai nelipu iš lovos ir klausausi muzikos. Žiūriu pro langą ir matau žemę, padengtą auksiniu patalu. Matau medžius, kurie jau beveik pliki ir jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami. Ir mes kartais taip jaučiamės. Bet ateina laikas, kai viskas keičiasi. Medžiai vėl užsiaugina lapus, o mes - tampame tvirti ir įveikiame visus sunkumus.

Kiekvieną rytą pagalvoju, kad mano gyvenimas yra puikus. Be galo dažnai tai sau kartoju, nes žinau, kad taip ir yra. Pažvelgus aplinkui, žmonės turi tiek problemų, kad tavosios atrodo tokios mažytės, vos įžiūrimos pro mikroskopą. Todėl reikia džiaugtis viskuo : kiekvienu rytu, kiekvienu medžio lapu ir kiekvienu kavos gurkšniu. Nes kažkada ateis metas, kai mes viso to nematysime. Mums jau nebereikės jausti, nes ateis naujos kartos, kurios užims mūsų vietą, o mes ramiai atgulsime poilsio. Gal mes gulėsime ant debesų, o gal viskas bus tiesiog juoda, ir vėliau atgimsime kitu žmogumi. Na, niekas nežino, koks tas gyvenimas yra po mirties  ir negali paaiškinti. Kažkada įsitikinsime mes patys.

Linkiu, kad kiekvienas Jūsų rytas būtų tobulas. O jeigu jis ir nėra ypatingas - susikurkite stebuklus patys.
Rūta.♥



Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

šešios stygos vidurnaktį

Vaizdas
kartais būna daug liūdesio. daug klaidų. daug tuštumos. daug dužusių norų. daug savikritikos ir nulinės vertės. daug prarasto laiko. daug tylos. daug garso ir vėl tylos. mažai kantrybės. kartais tereikia išlaukti ramaus pasivaikščiojimo senamiesčio gatvelėmis besiklausant siaurų gatvių istorijų, pripildytų įvairių kvapų ir garsų, kurios tęsiasi iki begalybės, nes mes jas kasdien kuriame patys. kartais tereikia išlaukti pirmo pokalbio apie muziką ir politiką, praeitį ir ateitį, avietes ir chemines reakcijas šalia naktinio ir gyvo miesto panoramos vaizdo bei karštos arbatos puodelio. kartais tereikia išlaukti tapsmo nauja pulsuojančios, nežinomos, lauktos ir daug žadančios erdvės dalimi, bet nepamirštant savo šaknų ir žmonių, kurie gyvenimui suteikė daug spalvų ir džiaugsmo. kartais tereikia išlaukti milijono kvadratinių butų ir namų šviesų bei eismo bruzdesio pro šešiolikto aukšto langą kartu su svaiginančio vyno taure ir drąsos lašeliu, kabančiu ant liežuvio galo. kartais terei...
Skaityti daugiau

kada ateina suvokimas, jog gyveni gerai?

Vaizdas
Kažkaip retkarčiais atsitinka taip, kad išeini pavedžioti šunį saulėtą sausio popietę, įsikiši ausinukus į ausis ir būna gera. Taip gera, kad nesiseka paaiškinti, koks jausmas apima išgirdus mėgstamą dainą ir kvėpuojant gimtinės oru. Kažkokią vieną, lemtingą sekundę supranti, kad būtent šiuo laiku, šioje dabartyje, kuri sudaryta iš įvairių praeities pluoštų, gyvena laimė ir pasirenka būtent Tave būti jos sąjungininku. Nežinia, ar ilgam, bet slapta tikiesi, kad spėsi pasidžiaugti ir išnaudoti savo limitą (jei toks išvis šiame pasaulyje yra. Kyla rimtas klausimas, nes kaip gi mes galime pamatuoti laimę? Ir kuo? Termometru - ne, barometru - irgi. Laimė neturi net matavimo vienetų, todėl jokie skaičiukai ir matematika, fizika ar chemija nepadės. Na, chemija iš dalies gali). Tada jautiesi šiek tiek išskirtinis, nes ne kiekvienas gali sau priskirti "laimingojo" etiketę. O gal ir gali, bet nesuvokia, kaip ją priklijuoti.  Tai va, šiandien bevedžiodama šunelį ir stebėdama jo...
Skaityti daugiau

Influenceris – baisiausias mūsų kartos keiksmažodis

Vaizdas
Būti ar nebūti feisbuke? Šekspyro Hamletas sukiojo kaukolę rankose prieš dulkėtą Renesanso šviesą ir klausė savęs, ar būti. Ne feisbuke , aišku. Mes nesukiojam kaukolės prie kompiuterio šviesos, net  klausimo nekeliame – būti ten yra taip pat normalu, kaip rytais nueiti į tualetą ar valgyti pusryčius. Neįmanoma nematyti ir ryškių veidų, šviečiančių ryškiu sekėjų skaičiumi. Vieni draugai paspaudžia „sekti“, kažkas spusteli ir raudoną širdutę, tada įrašas atsiranda tavo laiko juostoje ir tu jau nevalingai įtrauktas į kažkurį Dantės pragaro ratą. Ir jame esi įkalintas kartu su influenceriais. Kaip išversti šį žodį lietuviškai? Viena iš dažniausiai siūlomų sąvokų yra „nuomonės formuotojai“, kitaip tariant, žmonės, kurie daro mums įtaką, kurių mintys paveikia mąstymą ir nejučia leidžia galvoti, kad pagaliau išmokome kritiškai žiūrėti į reiškinius. Paskaitome vieną komentarą, paskaitome kitą, paspaudžiame „patinka“ Tapinui, Tiškevič, Landsbergiui (Gabrieliui), Jagelavičiūtei ar Su...
Skaityti daugiau