Tylūs prisiminimai

       Aš, tu, ir mes visi turime prisiminimų. Nėra nė vieno gyvo žmogaus, kuris jų neturėtų. Kuris neprisimintų pirmosios meilės. Neprisimintų kvepiančių pavasarių, geriausių vasarų, liūdnų rudenų, ar stebuklingų žiemų. Visi mes branginame akimirkas, nors kartais ir skaudžias, bet vis vien reikšmingas mūsų gyvenime.

Niekada, niekada nenustosim prisiminti geriausių gyvenimo įvykių!

...aš prisimenu, kaip vaikystėje karstėmės medžiais. Kaip statėme smėlio pilis, ir žaisdavome "namus" tarp medžių. Prisimenu, kaip gamindavome kotletus iš molio ir salotas iš pienių, varnalėšų, ar kepdavome "picas". Aš netgi buvau atidariusi savo restoraną, sudariusi meniu, ir liepiau šeimynai ateiti, valgyti, ir susimokėti! Taip taip!

Tu irgi tikriausiai prisimeni, kaip vaikystėje vaidindavai superherojus - Betmeną ar Supermeną (aš net Larą Kroft),žiūrėdavai Songoką (ir smogdavai chamėhamėhaaaaa bangą)  ir džiaugdavaisi kiekvienu smulkiu pinigėliu, duotu mamos ar tėčio. Aš žinau, kaip nerūpestingai lakstydavai lauke ir leisdavai vėjui kedenti plaukus. 

ŽINAU, kad Kalėdų rytas tau būdavo.....stebuklingiausias metų rytas, kai Kalėdų Senelis palikdavo daug daug dovanų, ir spygavai iš džiaugsmo lupdamas jas, bei rasdavai lėlę ar kitus žaislus. Nors pala, juk niekas nepasikeitė. Kalėdos man išliko gražiausia pasaulyje šventė.

 Bet štai dabar aš sėdžiu čia, rašau, ir prisimenu, kai parašiau pirmą savo straipsniuką sename blog'e. Dieve, jame tebuvo gal 3 sakiniai, bet tai visgi buvo mano pirmas straipsnis! Aš taip džiaugiausi. Jaučiausi kieta!(rock).

Bet.....prisiminimai ne visada būna ir tokie paprasti. Mes saugome šilčiausius ir gražiausius ten, ypatingoje vietelėje, kur niekas kitas jų neužims. Niekada neišplėš ir neatims, nepakeis. Žinau, kad mano širdies kertelėje visada miegos atsiminimai apie pirmąjį berniuką, kuriuo susižavėjau. O gal ir dabar tebesižaviu. Nė pati nežinau.

Visad atsiminsiu apie pirmą geriausią draugę; pirmąją rugsėjo 1 - kai kojos drebėjo lyg epušės lapeliai, o skruostai buvo išraudę. Aš nekantravau. Nekantravau ir laukiau, kada gi prasidės svarbus mano būsimo gyvenimo etapas. 

Bet tų prisiminimų tiek daug....Svarbiausių niekada neatsirinksime.

Siūlau dabar, sėdint čia, apmąstyti, kokia nuostabi buvo vaikystė, pirma meilė, įvairios ir mielos dovanos bei begalė kitų dalykų.

Dar vienas patarimas : kaupkite, fotografuokite, rašykite, pieškite - taip įvykius padarysite dar magiškesnius!