savianalizė

Vėl prie pabaigos ir dar vienos pradžios. Gyvenimo, metų, naujų ir neišpildytų pažadų, įkvėpimų ir žygdarbių. Vėl tas pats klausimas - kaip paminėti, kad būtų ką prisiminti, vėl tos pačios abejonės, ar man to reikia, ką nuveikiau šiemet, ką padariau blogo. Ir vėl viskas iš naujo, ir vėl tos erzinančios smulkmenos malonios. Jos primena, kad praėjo metai, o aš vis dar pasimetusi. Reiškia mąstau, reiškia savęs vis dar daug ko klausiu, ieškau, gryninu tobulą gyvenimo atsakymą, kurio niekada nerasiu. Bet tos tobulo gyvenimo paieškos ir yra smagiausia jo dalis, manau.

Du tūkstančiai septynioliktieji. Atrodo, prieš kelias savaites dariau įrašą apie 2016-tuosius, bet tai buvo lygiai prieš metus. Kaip keista, Žemė apsisuka aplink Saulę per 365(6) dienas ir savanaudiškai verčia mums apsisukti aplink mus pačius asmeniškai. Pagal nustatytą kalendoriaus datą kažkaip žinom, kad jau viskas, kad tuoj. Kažkaip žinom, kad apvertus lapelį iš gruodžio 31 į sausio 1 reikės bent savaitę sakyti sau, kad gersime daugiau vandens, kad mesime svorį, kad mažiau keiksimės, bet būsime daugiau laimingi. Kad stengsimės daugiau mylėti ir atleisti, mažiau pykti ir apkalbinėti. Mes tik žinome, kad to gal ir reikėtų, bet nė velnio nedarysime. Kam kažką žadėti sau? Man kur kas labiau patinka save netikėtai nustebinti įvairiais sprendimais. Kam žadėti, kad tapsiu geru žmogumi, jeigu juo nesistengiu tapti? Nori - būk, pamažu būk, ne žodžiais, o darbais tai daroma. Liežuviu galima malti tiek prieš naujus, tiek po naujų, bet vien gera mintis manęs geresne nepavers.

Šitie metai man labai įvairūs. Nuo didžiausios euforijos ir kelių geriausių vakarų bei koncertų gyvenime iki visiško palūžimo. Nuo žvaigždėto dangaus stebėjimo iki ašaroto valandos pokalbio su mama po darbo ir studijų dienos. Kartais jausdavausi tokia vieniša, tokia maža ir nepastebima, kad tyliai verkdavau. Galvodavau, kad net pats Vilnius manęs nenori ir tuoj išspjaus su visomis seilėmis. Buvo visko, bet sunkiausia buvo dorotis su pačia savimi. Rudenį taip nesuvokiau, ką jaučiu, turėjau savyje tiek apatijos ir cinizmo kaip niekada anksčiau. Pradėjau kritiškiau vertinti dalykus. Gal ir gerai, kol tas cinizmas kitiems nekenkia. Aš taip nemokėjau ir vis dar stengiuosi mokytis vertinti žmonių man duodamą meilę. Pati mokausi mylėti, nes man atrodo, kad aš nemoku. Tik skaudinu žmones, kurie myli mane. Bet pamažu atsirenku, kas yra svarbiau. Pamažu mokausi iš šalto ir užsidariusio (jausmų prasme) žmogaus tapti atviresne ir dažniau pasakyti "myliu Tave", nes visa ko gale, juk tik tai ir rūpi. Ne filmai, mėgstamos dainos ar knygos, bet pats gyvenimas jau moko. Gal augu?

Pamačiau daug, patyriau daug, juokiausi irgi daug. Išdrįsau pasibelsti į uždarytas duris ir paprašyti, kad atidarytų. Dar laukiu kelių atsakymų, bet atrodo, atrakins. Vėl mačiau jūrą, savo įkvėpimą ir meilę, tampančią geriausiu vasaros įvykiu jau kelis metus iš eilės. Ilgai laikiausi už rankų, skaniai bučiavausi, buvau apkabinta, kai reikėjo ir kai nesitikėjau. Sutikau daug gerų ir protingų žmonių, praktikavausi. Atradau beprotiškai daug naujos muzikos ir grįžau prie ištakų. Ir beprotiškai laukiau Kalėdų. Kai dabar jos taip arti, atrodo neįtikėtina ir nerealu. Po daugiau nei dešimties metų prikalbinau tėtį parnešti į namus gyvą eglutę. Kažkas kitaip, kažkas tikriau. 

Kartais vėl jaučiu norą antrą nakties pasiimti kompiuterį ir rašyti. Šiandien tas noras nugalėjo miegą ir man patinka. Šiek tiek dega pirštų galai iš vidaus. Ne skauda, o gyja, pildosi naujomis mintimis. Ilgokai buvau kūrybinėje duobėje. Aišku, teks ir vėl kartas nuo karto pasėdėti, bet kuo ilgiau susiduriu su žurnalistika, tuo labiau man kyla noras rašyti ir kažką kitą. Nesupraskite manęs klaidingai, myliu abi sritis, bet rašyti sau kartais norisi be proto. Ir negaliu sustabdyti, ir niekada nežinau, koks kitas sakinys bus.

Taip ir stebinu save šiemet, taip ir mokausi, kokia iš tikrųjų esu. Gyvenime tiek daug puikių mokytojų, bet visada turi mokyti save pats. Tuo ir vadovaujuosi dabar. Stebėkite ir jūs save, savianalizė yra būtina, kaip sakė Rytis Zemkauskas aną savaitę paskaitoje. O šiaip visiems linkiu tikrų švenčių, nesuvaidintų, ne vien su daiktais. Nors jie ir mieli, tikrai. Bet kartais reikia įvertinti ir mamos kisielių ant Kūčių stalo ir įdomius pokalbius prie jo. Išmokite ko nors naujo kitąmet, net jeigu tai yra mylėti.