mes visi negalime gaudyti kiekvienos lūžtančios bangos

 

     "Tylūs žmonės turi garsiausias mintis" sako Stephen Hawking, žymus britų fizikas, mokslų daktaras ir rašytojas. Nemanau, kad jis diskriminuoja ekstravertus ar bando paversti žmones patikėti užslėptais intravertų talentais, kurių, tikiu, jie turi, ir su kaupu, kurie, tiesiog, laiko visą proveržį viduje ir bijo išleisti į pasaulį - bijo, kad sužeis ir juos pačius, bijo, kad sulauks tik ironiško juoko bangos ir daugybės "ne" vietoje "taip". Visgi pagrįstai sakoma, jog didžiausia baimė yra suklysti ir sulaukti pašalinių kritikos. Ne visi gali imti, daryti, nesulaukti sėkmės, tačiau pasimokyti iš savų klaidų ir pradėti viską iš naujo. Ne, intravertai nėra žmonės, kurie gali dainuoti prieš savo draugus petraukų ar būti vedėju prieš kelis šimtus žmonių mokykloje. Tačiau jie turi kai ką kito, kai ką geresnio.

     Nesakau, kad ekstravertu būti blogai - jie drąsūs, iškalbingi, socialūs, dažnai nori ir gali būti lyderiais, nesirūpina kitų nuomone ir pasiekia užsibrėžtų tikslų. Atėjus kritinei situacijai, jie geba sugalvoti alternatyvius variantus. Pati turiu tokių savybių; nelaikau savęs uždara ar bailia, galiu būti oratore prieš minią ar vadovauti. Tačiau būna dienų, kai pavargsti būti žmogumi, kuris išpila visas savo idėjas lyg vaikai žaidžiantys su kibirėliu ant jūros kranto - greitai, užtikrintai, vandenį vėl gražindami jūros bangoms, kurios susilieja ir tampa darnia visuma. Taip ir čia - atiduodi visas savo mintis tam, kad jos taptų bendra idėja, visuma, išpildytu apipavidalinimu. Ir tokių diena būna ne viena ir ne dvi, nes galų gale atsibosta veikti dėl visuomeninių, o ne savo reikmių. Žinau, kad beveik kiekvienam norisi ramiai praleisti bent vieną vakarą per savaitę su kirbančiomis ir ramybės neduodančiomis mintimis, skoninga muzika, puodeliu kavos ir minimaliu arba nuliniu darbo krūviu. Norisi išmokti kažką gyvenimui, o ne dėl įvertinimo mokyloje ar atlygio, norisi tiesiog tingiai gulėti lovoje ir stebėti dideliais kąsniais krentantį sniegą. Būtent tada gimsta geriausios mintys, atplaukia didžiausias įkvėpimas arba atvirkščiai - pasąmonė tampa skaidria, tuščia, atribota nuo viso pasaulio erezijų ir negatyvumo, o tokios "relaksacijos" veikiamas žmogus tampa ramesnis ir lengvesnis (na, gal ne svoriu, bet streso lygis tikrai sumažėja arba nukrenta iki nulio).

     Tylūs žmonės nepatiria tiek streso ir neprisiima atsakomybės naštos. Jie nesikiša į nereikalingas gyvenimo peripetijas, neskleidžia savo filosofijų viešai, nemėgsta dirbti komandinio darbo - geriau kur nors tyliai kamputyje nupieš Jūsų tekstui eskizą, iškirps dekoracijas šventei ar surinks reikiamą informaciją iš archyvo, kad tik nereiktų kalbėti garsiai prieš minią ar raudonuoti klasei pristatant projektinį darbą. Paklausti, ar turi idėjų renginiui ar kuriamai aprangai, jie tik kukliai pakratys galvą, ištars tylų "ne", arba, užėjus drąsos valandėlei, išvis nebus išklausyti. Ir tada visos tos iškalbingos, drąsios ir lyderio kraujo turinčios asmenybės smerks anskčiau minėtus, kad šie neprisideda, bijo ir dažnai nusipurto gautas pareigas; jie bus apkalbinėjami arba išvis atstumti į šoną kaip autsaideriai. Tačiau jie moka. Jie moka rašyti scenarijus, ir gražiai piešti, ir sugalvoti dekoracijas mokyklos šventei, ir siekti svajonių, tik kiek kitaip. Jie turi savus būdus, kaip pateikti save visuomenei kaipo asmenybę, arba išvis nepateikti, susilieti su minia ir po kelių metų nelauktai būti aukščiau visų ir nušluostyti nosis mokyklos "ereliams", kurie nepripažino, neišklausė, nekalbėjo ir nesuteikė galimybės prisidėti. Jie turi garsesnes, ne, garsiausias mintis, kurios dažnai taip ir ištirpsta jų pačių pasaulio burbule.

     Vieni jau gimsta turėdami ASMENYBĖS sindromą. Kitiems ji įgyjama su laiku ir daug dirbant. Mes nesame vienodi, nesame sukurti taip, kad viską mokėtume, būtume VISKUO ir VISUR. Todėl privalome suteikti galimybę tiems, kurie per 12 mokyklos metų ištaria vos kelis sakinius; svajoja ir gyvena tik po savais debesimis ir nori pasakyti, bet negali, nes bijo aštrių peilių - liežuvių. Turime leisti jiems būti tuo, kuo jie nori, o jie tenori būti laimingais. Kai kurie iš mūsų yra banglentininkai, kurie gaudo kiekvieną lūžtančią bangą. O kai kurie yra tik akmenys, kurie skęsta, tačiau galų gale vistiek išplaukia į krantą.

P.S  Pirmą kartą dalinuosi daina, nes daina ir įkvėpė rašyti: