Tau nereikia žinoti


Iškvėpsiu paskutinį gyvybės lašą,
Pavasarį nupiešiu kitokiom spalvom.
Sudeginsiu tylos tiltus, tą naštą,
Kuri slėgė naktim prarastom.

Išauginsiu tikėjimo grūdą,
Lyg paukštis išskleisiu sparnus,
Parašysiu apie nuodingą dūmą,
Kurio įkvėpti norėjau. Kartus.

Išdžiūvusiom lūpom prašysiu
Bent gurkšnio tyro sielos vandens,
Paskutinę savo eilę skaitysiu
Žinodama, kad tyloje jos prasmegs.

Aš paliksiu kaip banguojanti jūra,
Ją vėjas neša nuo visų slapčia.
Tu niekada nežinosi kaip norėjau
Stipriai pulti į Tavo rankas.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

šešios stygos vidurnaktį

Vaizdas
kartais būna daug liūdesio. daug klaidų. daug tuštumos. daug dužusių norų. daug savikritikos ir nulinės vertės. daug prarasto laiko. daug tylos. daug garso ir vėl tylos. mažai kantrybės. kartais tereikia išlaukti ramaus pasivaikščiojimo senamiesčio gatvelėmis besiklausant siaurų gatvių istorijų, pripildytų įvairių kvapų ir garsų, kurios tęsiasi iki begalybės, nes mes jas kasdien kuriame patys. kartais tereikia išlaukti pirmo pokalbio apie muziką ir politiką, praeitį ir ateitį, avietes ir chemines reakcijas šalia naktinio ir gyvo miesto panoramos vaizdo bei karštos arbatos puodelio. kartais tereikia išlaukti tapsmo nauja pulsuojančios, nežinomos, lauktos ir daug žadančios erdvės dalimi, bet nepamirštant savo šaknų ir žmonių, kurie gyvenimui suteikė daug spalvų ir džiaugsmo. kartais tereikia išlaukti milijono kvadratinių butų ir namų šviesų bei eismo bruzdesio pro šešiolikto aukšto langą kartu su svaiginančio vyno taure ir drąsos lašeliu, kabančiu ant liežuvio galo. kartais terei...
Skaityti daugiau

kada ateina suvokimas, jog gyveni gerai?

Vaizdas
Kažkaip retkarčiais atsitinka taip, kad išeini pavedžioti šunį saulėtą sausio popietę, įsikiši ausinukus į ausis ir būna gera. Taip gera, kad nesiseka paaiškinti, koks jausmas apima išgirdus mėgstamą dainą ir kvėpuojant gimtinės oru. Kažkokią vieną, lemtingą sekundę supranti, kad būtent šiuo laiku, šioje dabartyje, kuri sudaryta iš įvairių praeities pluoštų, gyvena laimė ir pasirenka būtent Tave būti jos sąjungininku. Nežinia, ar ilgam, bet slapta tikiesi, kad spėsi pasidžiaugti ir išnaudoti savo limitą (jei toks išvis šiame pasaulyje yra. Kyla rimtas klausimas, nes kaip gi mes galime pamatuoti laimę? Ir kuo? Termometru - ne, barometru - irgi. Laimė neturi net matavimo vienetų, todėl jokie skaičiukai ir matematika, fizika ar chemija nepadės. Na, chemija iš dalies gali). Tada jautiesi šiek tiek išskirtinis, nes ne kiekvienas gali sau priskirti "laimingojo" etiketę. O gal ir gali, bet nesuvokia, kaip ją priklijuoti.  Tai va, šiandien bevedžiodama šunelį ir stebėdama jo...
Skaityti daugiau

Influenceris – baisiausias mūsų kartos keiksmažodis

Vaizdas
Būti ar nebūti feisbuke? Šekspyro Hamletas sukiojo kaukolę rankose prieš dulkėtą Renesanso šviesą ir klausė savęs, ar būti. Ne feisbuke , aišku. Mes nesukiojam kaukolės prie kompiuterio šviesos, net  klausimo nekeliame – būti ten yra taip pat normalu, kaip rytais nueiti į tualetą ar valgyti pusryčius. Neįmanoma nematyti ir ryškių veidų, šviečiančių ryškiu sekėjų skaičiumi. Vieni draugai paspaudžia „sekti“, kažkas spusteli ir raudoną širdutę, tada įrašas atsiranda tavo laiko juostoje ir tu jau nevalingai įtrauktas į kažkurį Dantės pragaro ratą. Ir jame esi įkalintas kartu su influenceriais. Kaip išversti šį žodį lietuviškai? Viena iš dažniausiai siūlomų sąvokų yra „nuomonės formuotojai“, kitaip tariant, žmonės, kurie daro mums įtaką, kurių mintys paveikia mąstymą ir nejučia leidžia galvoti, kad pagaliau išmokome kritiškai žiūrėti į reiškinius. Paskaitome vieną komentarą, paskaitome kitą, paspaudžiame „patinka“ Tapinui, Tiškevič, Landsbergiui (Gabrieliui), Jagelavičiūtei ar Su...
Skaityti daugiau