ruduo mano pavasaris

         Visada mėgau rašyti apie rudenį – apie jo spalvas, atsiskleidžiančias per rudos ir žalios paletę, apie jo kvapus, persekiojančius nuo šviežiai maltos kavos puodelio iki paskutinio įkvėpimo prieš miegą. Mėgau rašyti ir apie rudenį užklystančią melancholiją, kurią su džiaugsmu priimdavau į savo namus ir leisdavau gulėti ant pagalvės. Bet ji manęs negąsdino, aš su ja labai lengvai susidraugaudavau ir nesileidau apžavima. Visada sakiau, kad spalio ar lapkričio krizė/depresija/prislėgtumas nenugali mano minčių, nepririša rūko gijomis svajonių prie žemės, nesugeba paveikti nuotaikos ir visiems aimanuoti, kad bloga, kad skauda, kad trošku nuo kasdienybės rėmų. Ne, aš visada mylėjau rudenį...Kažkada viename socialiniame tinkle manęs paklausė, kas yra didžioji mano gyvenimo meilė. Tada aš atsakiau kažką panašaus į „<...> tikrosios savo gyvenimo meilės (žmogiškąja prasme) dar nesutikau, tad manau, jog...literatūra.“ Ne, gink Dieve, dabar aš neišsižadu knygų ir mėgstamų autorių, su kuriais vis dar norėčiau siurbčioti po išminties puodelį, bet dabar jau pradedu abejoti, ar tik neįskaudinau sezono, kurį aš gimiau, labiausiai jaučiu, kuriuo žaviuosi, kuris mane labiausiai įkvepia kūrybai, žvelgti į esamą realybę kiek kitaip ir šiemet gyvenimą nuspalvino visai visai visai kitokiomis spalvomis. Jei dabar turėčiau galimybę atsakyti, viską formuluočiau kiek kitaip. „Mano meilė yra Jis, atėjęs kartu su rudeniu. Tokiu, koks iki šiol būdavo tik knygose.“
          Dabar viskas kitaip. Ruduo spalvotas, šiltas ir užburiantis bemaž viskuo. Neseniai lankiausi Kaune ir atrodo, kad kiekvienas senamiesčio gatvės kampas šnabžda apie naujas galimybes ir gražius dalykus. Kiekvienas nukritęs klevo lapas ant šaligatvių priverčia mane ne bėgti kažko ieškoti, o eiti sava kryptimi. Tačiau nenoriu išsižadėti to, ką turėjau, ką branginau, kaip tapau tokia, kokia esu. Noriu ir toliau mylėti knygas, filmus, muziką, visus rudenius, o vėliau ir žiemos pūgas, sustirusias lūpas, užvertus galvą skaičiuoti žvaigždes tol, kol paskausta kaklą, pasakoti slapčiausius troškimus ir abejones tiems tikriems žmonėms, kuriems nepalieka, kuriuos galiu vadinti draugais, daug rašyti, rasti įkvėpimą ir dalinti kitiems, juoktis kartu su broliu iš mamos bandymų kalbėti anglų kalba ir eiti jau penktus metus brandinamos profesinės svajonės link. Ir dabar visa tai atrodo taip...realu, taip įmanoma ir tiesiog taip..gera. Gera tiesiog būti, eiti kartu su rudeniu ir paskęsti jame. Gera tarkšėti klaviatūra ir matyti, kaip raidės po vieną sukrenta kompiuterio ekrane bandydamos išreikšti kaip jaučiuosi. Tiesiog...žinau, kad kiti myli pavasarį, nes viskas atbunda, atsiranda didesnė motyvacija, ryžtas, pagerėja ne tik oras, bet ir fizinė savijauta, bet kuo toliau tuo labiau imu įsitikinti, kad tikriausiai ruduo ir yra mano pavasaris. Ir taip visada. Tik šis ruduo, ko gero yra mano gyvenimo pavasaris, ir esu dėkinga visiems, kurie kvėpuoja juo kartu su manimi.

________________________________________

        Praeitą kartą sakiau, kad meteorus man gera skaičiuoti ir vienai. Sakau ir dabar. Nes turbūt jie ir išpildė mano tyliai šnabždėtą norą. Taip, skaičiuokit krentančias žvaigždes vieni. Efektas daug didesnis, ir, patikėkite, visiškai tirpdantis laiko ribas.