nėriniai

 

... aš stovėjau bažnyčioje su balta nėriniuota vestuvine suknele. Visada tokios norėjau, dar nuo tada, kai buvau maža mergaitė, ir tu tai puikiai žinojai. Nes aš Tau pasakodavau apie savo svajones. O tu pažadėdavai jas išpildyti. Mes neturėjome paslapčių. Mes buvome tie, apie kuriuos buvo galima pastatyti romantinį filmą. Aišku, būdavo kivirčų ir barnių, bet po visko Tu mane stipriai apkabindavai ir pabučiuodavai taip, kaip niekas kitas nemokėjo. Tavo lūpų skonis man visada priminė mėlynes. Paslaptingas ir saldžias. Ir jų niekada nebuvo gana. Tu visada mane nustebindavai. Dažnai mane lepindavai. Pamenu, kaip juokeisi, kai pasakiau, kad ir aš noriu žiūrėti futbolo rungtynes. „Man tikrai patinka futbolas!" - sakiau tada.  Bet svarbiausia, aš žinojau, kad tu vienintelis.

Ir dabar mes abu stovėjome prie balto altoriaus išpuošto gėlėmis. Mes buvome stipriai susikibę rankomis. Tu atsisukai į mane ir nusišypsojai, o tavosios akys buvo pilnos ašarų, kaip ir mano. Tada aš supratau, kad niekada nenoriu Tavęs paleisti. Aš jaučiau tokį neapsakomą jausmą krūtinėje, atrodė, kad širdis tuoj iššoks, o tuo pačiu metu per mane perėjo šiurpuliukai. Buvau tokia laiminga, nes aš mylėjau. Mylėjau taip, kad net skaudėjo. Niekada anksčiau nebuvau jautusi tokio jausmo, kol nesutikau Tavęs. Net nežinojau, kad toks stiprus ryšys gali būti tarp dviejų žmonių. 

Tu užmovei man vestuvinį žiedą, ir aš... atsibudau. Atsibudau iš turbūt nustabiausio savo sapno gyvenime, o laikrodis rodė įprastas 10:30 . Jausmas buvo beprotiškai keistas - atrodė, lyg tikrai kažką jutau žmogui sapne, nors jo veido ryte ir neprisiminiau. Tada supratau, kad pirmą kartą gyvenime buvau laiminga, ir visai nesvarbu, kad tai buvo tik vaizduotės pasaulis, sapnas. Negaliu net žodžiais apibūdinti, kaip buvo liūdna atsikelti ir matyti, kad visa tai dingo, ištirpo, lyg cukrus arbatoje. Gal pasirodys juokinga, bet per sapnus aš dažnai užuodžiu, jaučiu skonį, skausmą, jausmus. Bet šis buvo toks pirmas... Aš mylėjau. Mylėjau kažką, ko nepažinojau, ir jis turėjo tapti mano vyru. Aš laikiau jo ranką, jis laikė manąją ir aš jaučiau šilumą. Pagalvojau: ar tai kada nors patirsiu savo gyvenime? Ar iš tikrųjų mylėsiu, būsiu mylima ir jausiu šiurpuliukus, bėgiojančius per odą? Ar rasiu žmogų, su kuriuo norėsiu būti visą gyvenimą? Kiekvienas apie tai svajoja, ir tikisi, kad tai išsipildys. Tikiuosi ir aš, nes noriu būti laiminga. Ištikrųjų laiminga.

Vakar prisiminiau pusbrolio vestuves, kuriose dalyvavau prieš geras 3 savaites. Akyse vėl mačiau vaizdą, kaip jis su savo išrinktąją šoko viduryje miesto grojant "give me love", ir visų akys krypo į jaunuosius. Tai buvo taip romantiška ir tikra... Aš pavydėjau tos laimės, ir tebepavydžiu. Žinau, kad jie bus laimingi kartu dar ilgai. Galbūt visi šie prisiminimai paveikė mano sąmonę, ir dėl to aš susapnavau savo tobulas vestuves? Visko gali būti.

Džiaugiuosi, kad bent kelias valandas jaučiau tai, apie ką gyvenime net nesvajojau.