Atvažiavau. Pamačiau. Įsimylėjau.



Kai kurie žmonės teigia, kad meilė ar susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio neegzistuoja. Bet turbūt tie, kurie taip sako, niekada nebuvo nuvykę į vietą, apie kurią svajoja nuo vaikystės. Apie kurią kuria pasakojimus ir gaudo kiekvieną žodį išgirstą iš draugų ar giminaičių ta tema. Įsivaizduoja kas bus, kai pagaliau išpildys savo svajonę. Ir aš turėjau vieną, paskirtą būtent šiai vasarai. Rašiau ją savo dienoraštyje ne vieną ir ne du kartus, skundžiausi tėvams, broliui, pusbroliui, bet visi kaip visada neturėjo laiko kur nors keliauti ir padaryti mane laiminga. Galvojau, kad mano noras neišsipildys ir liks tik rašalo dėme popieriaus lape - be prisiminimų, be juoko, be nieko. 
Bet žinote, yra gyvenime toks dalykas kaip geriausi draugai - žmonės, kurie pažįsta mus labiau nei mes patys ir žino visas mūsų svajones, o kartais turi ir bendrų tikslų. Net jeigu tas tikslas būtų kartu nuvykti prie jūros. Ir žinote, kaip būna gera, kai pagaliau nusiauni basutes, pasiimi jas į ranką ir švelniu smėliu žengi į priekį. O tada Tavo akys pamato begalinę mėlyną platybę, ausys išgirsta grėsmingą bangų ošimą, o nosis užuodžia gaivų vėją ir sūraus vandens kvapą. Užsimerki, atsimerki, ir supranti, kad visa tai tikra. Supranti, kad pirmą kartą gyvenime atsiduri prie šio "mažo" vandens telkinėlio, prie kurio jau buvo didžioji dalis Tavo šalies. Tada ateini, ir atsargiai įkiši kojas į ledinį vandenį. Per kūną perbėga šiurpuliukai - ir dėl šalčio, ir iš džiaugsmo.
Turbūt skaitant atrodo juokinga, kad jūrą aprašau kaip didžiausią stebuklą ir krykštauju kaip vaikas gavęs saldainį, bet man tai buvo svarbu. Aš visada norėjau nuvykti čia, visada norėjau šokinėti per bangas, ir visada norėjau išgirsti klykiančias žuvėdras, net jeigu jos tai darė ir ketvirtą valandą ryto. Man nesvarbu, jeigu kas nors šaiposi ar juokiasi iš manęs dėl to, kad per 15 metų niekada nebuvau prie jūros. Bet juk ne visų tėvai turi tam laiko, o ypač jeigu gyveni kaime, tiksliau, vienkiemyje. O šiemet, kai draugė suorganizavo kelionę su jos mama, man nušvito akys. "Pagaliau", galvojau - "ši vasara bus nuostabi".
Niekada nepamiršiu dienų ir vakarų, kai su ja ėjome ant tilto ir juokėmės. Nepamiršiu, kai vakarais "šlifavome" Basanavičiaus gatvę ir valgėmė karštus vafliukus su šokoladu ir pabarstukais. Nepamiršiu, kai bijojome paklausti padavėjo vardo, ir praminėm jį Antyte. Nepamiršiu berniukų, kurie mus užkalbino ir dabar turim naujų draugų. Nepamiršiu, kaip ieškojom bet ko apie JĮ. Nepamiršiu, kai pačią lietingiausią ir šalčiausią dieną mes buvome su šortais, o žmonės spoksojo į mus kaip į paskutines kvaišas. Nepamiršiu, kai atvažiavau, pamačiau, ir įsimylėjau jūrą. Ir ne tik ją.


Gero vakaro,
Rūta.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

šešios stygos vidurnaktį

Vaizdas
kartais būna daug liūdesio. daug klaidų. daug tuštumos. daug dužusių norų. daug savikritikos ir nulinės vertės. daug prarasto laiko. daug tylos. daug garso ir vėl tylos. mažai kantrybės. kartais tereikia išlaukti ramaus pasivaikščiojimo senamiesčio gatvelėmis besiklausant siaurų gatvių istorijų, pripildytų įvairių kvapų ir garsų, kurios tęsiasi iki begalybės, nes mes jas kasdien kuriame patys. kartais tereikia išlaukti pirmo pokalbio apie muziką ir politiką, praeitį ir ateitį, avietes ir chemines reakcijas šalia naktinio ir gyvo miesto panoramos vaizdo bei karštos arbatos puodelio. kartais tereikia išlaukti tapsmo nauja pulsuojančios, nežinomos, lauktos ir daug žadančios erdvės dalimi, bet nepamirštant savo šaknų ir žmonių, kurie gyvenimui suteikė daug spalvų ir džiaugsmo. kartais tereikia išlaukti milijono kvadratinių butų ir namų šviesų bei eismo bruzdesio pro šešiolikto aukšto langą kartu su svaiginančio vyno taure ir drąsos lašeliu, kabančiu ant liežuvio galo. kartais terei...
Skaityti daugiau

kada ateina suvokimas, jog gyveni gerai?

Vaizdas
Kažkaip retkarčiais atsitinka taip, kad išeini pavedžioti šunį saulėtą sausio popietę, įsikiši ausinukus į ausis ir būna gera. Taip gera, kad nesiseka paaiškinti, koks jausmas apima išgirdus mėgstamą dainą ir kvėpuojant gimtinės oru. Kažkokią vieną, lemtingą sekundę supranti, kad būtent šiuo laiku, šioje dabartyje, kuri sudaryta iš įvairių praeities pluoštų, gyvena laimė ir pasirenka būtent Tave būti jos sąjungininku. Nežinia, ar ilgam, bet slapta tikiesi, kad spėsi pasidžiaugti ir išnaudoti savo limitą (jei toks išvis šiame pasaulyje yra. Kyla rimtas klausimas, nes kaip gi mes galime pamatuoti laimę? Ir kuo? Termometru - ne, barometru - irgi. Laimė neturi net matavimo vienetų, todėl jokie skaičiukai ir matematika, fizika ar chemija nepadės. Na, chemija iš dalies gali). Tada jautiesi šiek tiek išskirtinis, nes ne kiekvienas gali sau priskirti "laimingojo" etiketę. O gal ir gali, bet nesuvokia, kaip ją priklijuoti.  Tai va, šiandien bevedžiodama šunelį ir stebėdama jo...
Skaityti daugiau

Influenceris – baisiausias mūsų kartos keiksmažodis

Vaizdas
Būti ar nebūti feisbuke? Šekspyro Hamletas sukiojo kaukolę rankose prieš dulkėtą Renesanso šviesą ir klausė savęs, ar būti. Ne feisbuke , aišku. Mes nesukiojam kaukolės prie kompiuterio šviesos, net  klausimo nekeliame – būti ten yra taip pat normalu, kaip rytais nueiti į tualetą ar valgyti pusryčius. Neįmanoma nematyti ir ryškių veidų, šviečiančių ryškiu sekėjų skaičiumi. Vieni draugai paspaudžia „sekti“, kažkas spusteli ir raudoną širdutę, tada įrašas atsiranda tavo laiko juostoje ir tu jau nevalingai įtrauktas į kažkurį Dantės pragaro ratą. Ir jame esi įkalintas kartu su influenceriais. Kaip išversti šį žodį lietuviškai? Viena iš dažniausiai siūlomų sąvokų yra „nuomonės formuotojai“, kitaip tariant, žmonės, kurie daro mums įtaką, kurių mintys paveikia mąstymą ir nejučia leidžia galvoti, kad pagaliau išmokome kritiškai žiūrėti į reiškinius. Paskaitome vieną komentarą, paskaitome kitą, paspaudžiame „patinka“ Tapinui, Tiškevič, Landsbergiui (Gabrieliui), Jagelavičiūtei ar Su...
Skaityti daugiau