Mano plaučiuose ruduo

Šiandien medžiai jau beveik nuogi. 

Išsekę, be paslapčių, be jausmų, be šilumos.

Galiu užuosti jų sielvartą persipynusį

su vakarų vėju.

Jie vieniši kaip pasiklydusios natos dainoje;

kaip plonas žolės stiebas lietuje;

Jie vieniši kaip ir žmonės.

Drėgni auksiniai lapai krenta į žemę taip lengvai,

kaip kad mūsų norai lengvai dūžta atsimušę į kietą betoną.

Šiandien įkvepiu giliai

ir jaučiu, kad mano plaučiuose daugiau

ramybės;

liūdesio

ir mažiau spalvų.

Įkvepiu dar kartą ir suprantu,

kad mano plaučiuose, kraujagyslėse ir venose

ruduo.

Jis liepia trumpam sustoti ir numesti visas dirbtines šypsenas.

Priverčia pamilti šaltą lietų;

ašaras

ir vienatvę.