dažai pilkam gyvenimui

     Visada norėjau rašyti apie tuos dalykus, kuriuos labiausiai myliu. Turbūt dėl to, kad nemėgstu pasakoti apie liūdesį ir agoniją. Visada ir rašiau - apie madą, svajones, žvaigždes, knygas, lietų, bet tik ne apie patį svarbiausią... Visada pritrūkdavau žodžių, nežinodavau, kaip išreikšti jausmus raidėmis ir sakiniais, nežinodavau, ar tikrai atiduosiu viską, ką galiu. Nežinodavau, ar mokėsiu parašyti apie tai, kas šiandieniniame pasaulyje yra beprotiškai svarbu - muziką. Na, bent jau man.

     Jeigu kas nors lieptų pasirinkti, ar atimti klausą ar regą, atsakyčiau, kad regą. Pasaulį aš mačiau jau šešiolika metų. Žinau, kaip viskas atrodo, juda, keičiasi, kaip atrodo spalvos ir formos. Aišku, būtų labai sunku nematyti to, ką matei visą gyvenimą, bet dar sunkiau būtų nieko negirdėti. Ko gi verta mūsų kelionė šioje žemėje, jei mes negirdėsime garsų aplinkui? Ko ji verta, nei negalėsime išgirsti mušamų būgnų, gitaros brazdinimo ir pianino skambėjimo, kurie suteikia spalvų viskam. Net ir aklas žmogus, išgirdęs mylimiausias dainas gali jausti daug daugiau, nei mato. Vos pajutus pirmus akordus supranti, kad jie keičia nuotaiką ir požiūrį. Muzika - tai lyg įvairių spalvų dažų kibirėliai, išpilti ant mūsų pilko kasdienybės lapo.

    Aš neįsivaizduoju, ką daryčiau, jeigu vieną dieną kažkokia stebuklinga jėga sugalvotų panakinti JĄ iš mano gyvenimo, jeigu kažkas uždraustų man girdėti ir dainuoti sau, nes muzikos dėka aš jaučiuosi...didelė. Ne, ne ūgio ar amžiaus prasme. Tai suvokimas, jog esi KAŽKAS didis, stiprus, ir gali pasiekti viską, suvokimas, jog esi čia ne be reikalo ir turi gyventi.

   Maždaug prieš 2 metus, aš pradėjau suprasti visą muzikos paskirtį, kai pradėjau klausytis roko. Už tai ačiū mano draugei, kuri ir atvedė mane į elektrinių gitarų, būgnų, ilgaplaukių vaikinų ir gražiausių balsų pasaulį nesuvokdama, jog nuo tada pasikeis mano gyvenimas. Pradėjau daugiau svajoti, vertinti tai, ką turiu, ir ugdyti gerą muzikinį skonį. Supratau, kad visi akordai ir žodžiai skirti pakeisti žmogaus vidinį pasaulį ir išlipti iš blogos nuotaikos liūno. Nejaugi tokios eilutės kaip "I won't suffer, be broken, get tired, or wasted
surrender to nothing, or give up what I started and stopped it, from end to beginning, a new day is coming, and I am finally free" ar "I turn the music up, I got my records on, I shut the world outside until the lights come on, maybe the streets alight, maybe the trees are gone, I feel my heart start beating to my favorite song" Jums nesukelia jokių jausmų, didesniu greičiu nevarinėja kraujo venose? Jeigu ne, reiškia jūs visai neturite jausmų ar vaizduotės.

     Dauguma mano svajonių yra susiję su muzika. Ir žinau, kad vieną dieną jas įgyvendinsiu. Ne, aš nenoriu tapti dainininke ar šokėja, aš tiesiog noriu būti ten, kur pamirščiau viską, ir gyvenčiau ta akimirka. Noriu nuvykti į mėgiamiausių, ir daugiausiai reiškiančių grupių koncertus ir priklausyti žmonėms, kurių širdys plaka vienu ritmu, o lūpos taria tuos pačius žodžius. Aš žinau, tikiu, ir taip bus. Galbūt ne šiemet ir ne kitais metais, bet...tas laukimas ir yra smagiausia dalis. O iki tol, aš imu ausines ir švenčiu gyvenimą, nes man tik 30 sekundžių nuvykti iki Marso.

    

Rūta.