Didysis Išėjimas

 
    Beskaičiuodama paskutines vasaros valandas nejaučiu besikaupiančių ašarų akyse, nusivylimo ar pykčio viduje, nors tikėjausi, kad aimanuosiu ir tenorėsiu gulėti lovoje kaip tipiškas šių dienų paauglys, keiksiu mokyklą ir visą švietimo sistemą, bei melsiuosi, kad šiltos dienos kuo greičiau grįžtų. Bėt taip nėra todėl, kad įspūdžių pakaks dar ilgam. Ši vasara nebuvo geriausia, kokią galėjau įsivaizduoti, bet ji, o ypač rugpjūtis buvo...išskirtiniai - buvau ten, kur norėjau visą laiką būti geriausių dėka, kvėpavau, ragavau, šypsojausi, skaičiau, pamačiau seniai matytus draugus, giminaičius ir sutikau naujų žmonių. Tokių, kokių ieškojau visą gyvenimą ir kurie išjudino manyje kažką, ko seniai nejaučiau. Padariau dalykus, kurių bijojau, bet beprotiškai laukiau. Išdrįsau.
    Nėra taip, kad nemėgčiau atostogų ar nenorėčiau dar bent mažytę savaitėlę gauti gurkšnio jūros vėjo, bet dabar atėjo tas laikas, kai suvokiu, jog viskas turi grįžti į senas vežes - vėl reikia protinio, o ne fizinio krūvio, mokyklos šurmulio, draugiškų akių, rankų ir šypsenų, kurios šiltai sutiks jau rytoj. Bent jau tikiuosi vėl sulaukti tos šilumos.
    Žinau, kad bus sunku ir mokysiuosi tai, ko pati noriu ir pradėsiu statyti laiptelius pasirinkto tikslo ir svajonės link. Žinau, kad nebebūsiu tik paprasta mokinukė, pasipuošusi tvarkinga uniforma ir nedrąsiai besišypsanti per didžiąją mokslo šventę, ne ne. Tai bus kitoks jausmas, nes jau kitaip žvelgsiu į tuos, kurie visada stovėdavo arčiausiai mokyklos vėliavos ir buvo vyriausi - abiturientus. Niekada nenorėjau greitai suaugti, jausti drebančią pirmoko rankytę savo delne ir priverstinai šypsotis, nes žinau, kad viduje palūšiu ir norėsiu rėkti. Turiu pripažinti skaudžią, bet neišvengiamą tiesą - aš nenoriu baigti mokyklos. Viską atiduočiau dar už kelis metus triukšminguose koridoriuose, klasėse, skanių obuolių pilname kiemelyje ir laiką su draugais, nes pradėjus savarankišką gyvenimą viskas bus kitaip. Nebus galima elgtis vaikiškai, neatsakingai ir neapgalvotai, o atstumas tarp brangiausių bičiulių neišvengiamai tols. Nematysiu jų kasdien, neverksiu ir nesijuoksiu su jais tada, kai to labiausiai reikės. Širdis dūžta pagalvojus, kad nebesiginčysim su mokytojais ir gudraudami nebegausim nemokamų pietų valgykloje..
     Trūks visko, ir negaliu apsakyti, kaip bijau palikti savo "antruosius namus". Liko tik 2 metai. 2 metai, kurie pralėks per daug greitai ir per daug skaudžiai. Žinau, kad beveik visi abiturientai nori kuo greičiau išeiti, suaugti ir nebegrįžti, būti savarankiškais ir nepriklausomais. O aš...aš noriu būti čia ir dabar. Džiaugtis gaiviu miškų oru, valgyti skaniausius pasaulyje mamos pietus (Dieve, kaip aš jų pasiilgsiu) ir kas vakarą palydėti saulę, kuri nusileidžia už horizonto nedrąsiai raudonuodama, noriu dar tūkstančius vakarų gulėti vėsioje žolėje ir skaičiuoti žvaigždes kartu su muzikos garsais ir svajoti apie tą žmogų, kurio ranką noriu vėl laikyti, noriu kvėpuoti laisve, dviračiu lėkti kalneliais ir jausti vėjo kedenamus plaukus, skaityti saulės atokaitoje ir dainuoti laukuose, nes niekas manęs negirdi, neteisia ir negali man to uždrausti.
    Kuo greičiau artėja Didysis Išėjimas, tuo labiau pradedu vertinti tai, ką turiu - kur gyvenu, kokius žmones turiu šalia, kuo kvėpuoju ir ką esu pasiekusi. Aš gamtos vaikas, nors visada sakiau kitaip ir norėjau miesto ūžesio ir ritmo. Ir aš visdar to noriu, tik kitaip - noriu kada nors pradėti gyvenimą ir siekti karjeros ten, kur daug žmonių, pažinčių, garsų ir šviesų. Tačiau į nieką nekeisčiau vaikystės ir paauglystės savo sodyboje, nuostabiame gamtos kampelyje, kuriame atrasdavau įkvėpimo, matydavau mylimus žmones ir visada su nekantrumu laukdavau (ir vis dar laukiu!) draugų apsilankymų.

"Neverk, kad viskas baigėsi, nusišypsok, kad visa tai įvyko", sako sena patarlė. Bet aš verksiu ir liūdėsiu, man reikės laiko, kad suprasčiau, jog baigėsi vaikystė ir geriausi metai.

Vaikai, neskubėkite suaugti, nes kuo didesnis tampi, tuo labiau supranti, jog laikas bėga per greitai.