pasivaikščiojimas

   Turbūt kai per ilgai ką nors darai ir persistengi, tai pasidaro savotiška rutina ir neteikia džiaugsmo. Viskas tampa ne maloniu užsiemimu ir pomėgiu, bet priverstiniu darbu, kuris atrodo negražus tiek akiai, tiek sielai. Pradedi jausti kažkokią tuštumą viduje, kurios negali užpildyti niekas, nes žinai, kad trūksta to, ko tu jau nebeturi - noro ir įkvėpimo. Tačiau sakoma, kad laikas išgydo visas žaizdas ir pamažu numeta nuo krūtinės didelį skausmo akmenį - tuo įsitikinau ir pati, per pastaruosius tris mėnesius.

    Niekada negalvojau, kad turėsiu padaryti "pertrauką" nuo to ką myliu, kuo domiuosi ir sieju savo svajones - rašymo. Bet paskutiniu metu mano liejamos mintys neatspindėjo nei to, ką jaučiu, nei manęs pačios, nei požiūrio į pasaulį, kurį visada išsakau. Jaučiausi išsunkta, persistengianti ir tarnaujanti tik įpročiui spaudyti klavišus. Vienas brangus žmogus pasakė: "Pabūk savyje. Nukreipk mintis kitur ir nedaryk to, ko nenori, nes taip straipsniai atrodys kaip priverstiniai namų darbai. Pamatysi, ateis laikas kai rašymas pribręs, pastuksens kažkur giliai, ir mintys pačios liesis. Tik reikia palaukti". Taip ir buvo. Pastaruosius kelis mėnesius skaičiau, bendravau, svajojau, mokiausi ir nei karto neprisiverčiau atsidaryti tinklaraščio ir į jį pažiūrėti, nes buvo skaudu. Juk tai mano darbo vaisiai, pastangos, matomos ir vertinamos kitų žmonių. Bėgant laikui supratau, kad tuoj ateis metas, kai visam šiam "pasivaikščiojimui" savyje ateis pabaiga, ir aš sprogsiu į daugelį dalių su neišsakytais žodžiais, norėsiu rėkti ir grįžti ten, iš kur pabėgau - savo sielos.

   Viso atokvėpio metu pasiekiau auštų rezultatų mokslo srityje, tapau šauniausia gimnaziste, daug kur dalyvavau ir užsibrėžiau dar daugiau tikslų, bet žinojau, jog jų neįgyvendinsiu, jeigu netobulėsiu ir nesulauksiu kritikos ar palaikymo. Beprotiškai daug skaičiau - norėjau ugdyti save kaip dar stipresnę asmenybę, fantazuoti ir kurti. Labai labai tikiuosi, kad visos sukauptos žinios iš knygų ne tik padės gauti geresnius pažymius, bet ir kurti ateitį pačiai.

   Nenoriu, kad visa tai skambėtų kaip atsiprašymas, tiesiog Jūs turėjote žinoti, kas kaip ir kodėl. Ačiū visiems, kurie lankėsi tinklaraštyje ir stebėjo, ar nauji vėjai neatpūtė man minčių. Ačiū, kurie tikėjo ir tiki. Nesakau, kad viskas vėl bus kaip anksčiau, nes žmogus turi augti ne tik išorėje, ar ne? Bet galiu pažadėti, jog kursiu, rašysiu ir bandysiu vėl sudominti savo darbais. Šį kartą negaliu Jūsų nuvilti.

Rūta

xo