ne egzistuojam, o gyvenam
Bet aš tikiu, kad mes dar turime laiko GYVENTI. Iš tikrųjų būti čia ir dabar, išgyventi istoriją, o ne tik būti jos dalimi. Klausytis muzikos ir juoktis kartu su draugais, kurie užpildo tuščias kerteles gležnose mūsų sielose. Tikiu, kad visdar galime džiaugtis gyvybės galia ar likimo siųstais malonumais; skrosti nakties vėją ar bučiuoti. Ir tą akimirką jaustis nemirtingais. Nepažeidžiamais. Nes kol mes manome, jog tokie esame, taip ir yra. Niekas negali mūsų sustabdyti jaustis gyviems, vieninteliams šios žemės valdovams.
Mums duota tiek nedaug laiko čia, kad pilnai sukurtume savas istorijas, bet užtektinai, kad turėtume ką įrašyti. Kurkime. Žavėkimės, mylėkime, juokimės ir negalvokim vien apie kitų laimę, nes pirmiausiai reikia mokėti džiaugtis savo. Tereikia sustoti, įkvėpti, vertinti tai, ką dabar turim, kad dar galim kvėpuoti, ir suprasti, jog šią akimirką mes ne egzistuojam, o gyvenam.
Labai labai patiko, nes įrašas trumpas, aiškus, "skaniai" parašytas.
AtsakytiPanaikintiNeįsivaizduoji, kaip malonu girdėti gražius žodžius iš tokių žmonių kaip Tu, Aiste.
Panaikinti