rudenį mes visi

Toks šaltas ir svaiginantis rugsėjo lietus,

krečiantis paskutinius nuogų medžių lapus,

tuoj atklys ir į mūsų dar vasara kvepiantį kiemą,

ir prasidės karšta arbata kvepiančios dienos.

Vis ryškiau spindės žvaigždės nakties vėsumoj,

ir švelnus rūkas pasklis ramioj ryto tyloj,

palydėsim dar saulę vakariniam danguj,

susikibę už rankų karšto laužo šviesoj.

Vėl iš naujo įsimylėsim ir laiškus rašysim,

prie puodelio kavos viens kito akis matysim,

pro durų plyšėlį į ateitį žiūrėsim

ir paukščius į šiltus kraštus lydėsim.

Žinosim, ateina cinamonu ir keptais obuoliais alsuojantis ruduo.