Nepamiršk, kaip mes žaidėm pasaulį

Tikiuosi, vis dar prisimeni,

kaip ryto rasą laistėm virš žolynų aukštų,

kaip į dangų žvaigždėtą akis kėlėm nedrąsiai, 

ir saujom gėrėm gyvenimą. Mums skirtą, tik mums.

Tikiuosi, pameni, kaip svajojom,

kad pakelsim rankas aukštyn ir turėsim sparnus,

skrosim padangę lyg paukščiai snieguotas viršukalnes,

pagausim horizontą, kitą vaivorykštės pusę,

sugalvosim dar kelis mėnulius, kad mums nušviestų naktinį kelią,

pasibučiuotų su žvaigždėmis, jos nukristų ir išpildytų mūsų svajones.

Aš labai tikiuosi, jog Tu pameni,

kaip lakstėm po pievą basi ir šnibždėjom nedrąsiai į ausį žodžius,

kurių ištarti jau nebegaliu, nemoku, neturiu jėgų;

ir kai piešėm pasaulį spalvomis jūros gėlėtos,

kvapais nusagstėm žalias akacijų alėjas,

užpildėm tuštumas aplinkui/vienas kito širdyse;

norėjom, kad sustotų laikas, tilptų kišenėse,

ir mes būtume jį nešęsi su savimi.

Tikrai žinau, kad pameni,

kaip kvėpavom šalčiu žiemos vidury,

ieškojom viens kito rankos minioj plačioj,

sakėm "amžinai", bet taip ir neištesėjom.

Tu tik nepamiršk, niekada nepamiršk,

nes viskas suduš, ištirps, nuvys, išblės;

o aš nenoriu, kad pamirštum, kaip mes žaidėm pasaulį 

vienas kito rankose