Vizijos.

Jūra. Aplinkui klegančios žuvėdros ir maloniai plaukus glostantis pietų vėjas. Smėlyje vaikų nupiešti inicialai, kuriuos negailestingai nuplauna vanduo. Saulė, parodydama paskutinius spindulius tyliai vakarop nusileidžia - nudažo dangų, pamažu apnuogina žvaigždes. Ir aš, įmerkusi pėdas į vandenį, tyliai šypsausi, nes šiurpas pereina visu kūnu - bangos ne tokios šiltos kaip sakė aplinkiniai.

Einu pakrante. Pėdos lengvai grimsta į smėlį ir jo prisipildo tarpupirščiai. Plaukai plaikstosi į šalis ir juokingai lenda man į akis, nes vėjas po truputį stiprėja. Plonos suknutės jau nebeužtenka...Buvau labai kvaila, jog nepasiėmiau to storo megztinio, kurį draugė tiesiog primygtinai krovė į lagaminą, bet mano "man ir taip per daug daiktų, aš tik kelioms dienoms...", ir "aš juk nevažiuoju į kokią Norvegiją" pasisakymai užkirto tam kelią. Na, iš klaidų mokomąsi.

Pažvelgiu į tiltą ir matau kažką lengvai atbėgant. Žingsniuoju pajūriu arčiau ir matau visą susivėlusį, besišypsantį, vienmarškinį ir su moterišku (jis buvo šviesiai mėlynos spalvos, todėl buvo nesunku nuspręsti..) švarkeliu rankose Tave. Pribėgi ir mikliai užmeti švarką man ant pečių. Žiūri į mane smalsiu žvilgsniu lyg klausdamas, ar aš turiu bent kiek smegenų. 

Nusijuokiu ir nieko neatsakau, bet mintyse balsas šnibžda, jog tam ir turiu Tave. Tu mane papildai. Užbaigi mano sakinius, supranti mano ketinimus, padedi užbaigti pradėtus darbus ir kartu su manim sprendi problemas. Tu mokai mane svajoti. Na, gal tiksliau primeni, kaip tai daryti, nes kažkada tai buvo mėgiamiausias mano užsiėmimas, kol neatėjo tas gyvenimo etapas, kai turėjau surimtėti. Mokslai buvo patys svarbiausi, ir pradėjusi savarankišką gyvenimą mieste nei kiek tuo neabejojau - į viską žiūrėjau labai rimtai. O po kelių metų sutikau Tave. Būtent tada, kai mano karjeros planavimas jau ėjo finišo tiesiosios link, ir buvo laikas pradėti tą planą vykdyti. Padėjai man, palaikei, ir niekada nesakei, kad turiu nustoti tobulėti ir bandyti "prasimušti". Tikėjai manimi, aš tai žinojau, nes net ir juodžiausiomis dienomis buvai šalia. Ne, tu neguodei, bet liepei keltis ir veikti. Todėl aš ne tik myliu, bet ir gerbiu Tave. Tu juk žinai, kad visada būsi mano didžiausia motyvacija, įkvėpimas, mano lietus ir saulė, mano žvaigždės ir mėnulis, mano žolė, medis, ryto rasa, jūros ošimas, paukščių čiulbėjimas, gražiausia muzika ir amžinybė, į kurią norisi pasinerti. Jaučiu tai stipriau nei niekada. Praėjo jau 4 metai, o aš visdar virpu nuo Tavo prisilietimo.

Nesulaukęs mano atsakymo į akimis užduotą klausimą, palinguoji galvą į šonus ir prisimeni, jog niekada nesiskundžiau šaltu oru - mėgau lietų, stiprų vėją, tikrą šaltį, pulsuojantį kraujagyslėmis. Todėl beviltiška pamokslauti. Pakšteli į žandą ir pradedi pasakoti apie gintarus, kuriuos jūra išplauna į krantą. Einame susikibę rankomis. Jau kokį dešimtą kartą klausau istorijos, kurioje Tavo tėtis suranda širdies formos gintariuką, padaro iš jo pakabuką ir padovanoja mamai, o ji tebeturi jį iki šiol. Štai iš kur paveldėjai romantiko ir auksarankio savybes. Man taip patinka paslapčia stebėti Tave namuose, kai ką nors gamini savo mažytei papuošalų parduotuvėlei. Anądien mačiau, kaip nukalei sidabro paukštelį su gintarais ir paslėpei dėžutėje. Įdomu, dovanosi jį man, ar paukštelį nusipirks kokia nors stilinga ir vitažine suknele pasidabinusi moteris. Jai turėtų tikti. 

Prisimenu, kai per pirmas mūsų metines dovanojai mažyčius auskarus, kurie buvo ne tobulos formos, su nedideliais pakilimais. Aš juos turiu iki šiol ir nešioju itin dažnai, nes man jie-ypatingi. Tai buvo vienas pirmųjų Tavo kūrinių, o vėliau tu tapai vis geresnis ir geresnis, pamažu įgyvendinai savo svajonę ir tapai nuostabiu. Dabar Tavo rankose aš tik akmuo, o tu mane verti deimantu.