Čia ir dabar

Birželio trečia visai ne namuose ir toli nuo namų. Nubudusi pagalvojau, kad turėtų būti 10:29. Nežinau kodėl, bet aplankė jausmas, kad laikas sustojo būtent toje minutėje. Išlipau iš lovos ir laikas buvo būtent toks; ne pirmas kartais, kai keistai ir nevalingai nujaučiu ne tik valandas, bet ir minutes. Geriau jau nujausčiau rytojaus egzamino klausimus, nes kvepia negražia penkių kreditų skola. Šiandien trečia vasaros diena ir neįsivaizduoju, ar ji gali būti dar vasariškesnė. Ryte termometras muša dvidešimt laipsnių, ant viryklės užkaičiu tobulą kiekį vandens kavai, tradiciškai gaminuosi grikius su prieskoniais. Susidedu koją ant kojos ir stebiu gatvę. Kaimynas, kurio vardas, turbūt, visai ne Gintas, bet man jis panašus į Gintą, išveda šunį. Šiandien jis tą šunį išves dar bent tris kartus. Apkūni moteriškė su rožiniais bridžais išneša šiukšles ir tuoj eis laistyti gėlių. Keistas senukas su raudona blizgančia skrybėle ir karučiu, pilnu žemių, lėtai pūškuoja ir kas kelis metrus

Vasara šventvagiškai buvo pavogta su paskutiniu tokiu lietumi. Tokiu, kuris užknisa, nes krenta mažyte dulksna ant plaukų ir juos paverčia baisiais. Toks lietus turi savo kvapą - į jį telpa kelionės prie jūros iš ryto, nepabučiuotų lūpų ir pabijotų paimti rankų ilgesys, mamos gaminamas plovas su daržovėmis iš kiemo, šlapias žvyrkelis ir girgždantys "Rambyno" ratai, pirmas ir paskutinis kavos puodelis niekur neskubant, vakarai, kai esi vienas, bet nesijauti vienas. Toks tas lietaus kvapas, tekantis namų langais ir pašiurpusiomis kojomis ir nusveriantis blakstienų galiukus į apačią. Vasara šventvagiškai buvo pavogta su ištempta laiko sąvoka. Tokia, kuri neužknisa, nes leidžia dienas minkyti kaip gumą kokia tik nori forma, kokiais tik nori būdais. Toks ištemptas laikas irgi turi savo kvapą - tai dykinėjimas prie televizijos, kai lauke plius trisdešimt penki ir gelbėja tik gulėjimas ant šaltų grindų, tai mamos paskirti darbai kaime, kurių nekenčiu, bet jie vis tiek yra to pa

debesų kamuoliais tyliai slenka lietus, bet jis bekojis ir bebalsis; tolumoje mirga Vilnius, kvepia, šneka, supasi ant plaukų sruogos, groja neilas youngas, pašiurpsta kojos, pašiurpsta lūpos, ateik arčiau, ateik arčiau, alsuoju tau, nors nežinau, kaip pasiekti tavo širdį, tavo ausies geldelę, kurioje skambėtų vilniaus grindinys ir mano žodžiai; ateik arčiau, ateik arčiau, alsuoju tau,  aš negaliu išgirsti net tavo aido, net tavo vardo, plaukiojančio kažkur dangum, negaliu suprasti, kurioj pasaulio pusėj tu, kuria kryptim mano atodūsį neša vėjas; ateik arčiau, ateik arčiau, dabar jau šaukiu tau, bet tu negirdi, tu nežinai, kad aš esu, tu nežinai, kad esi tu.

Vieni žmonės moka skaniai gaminti valgyti, kiti pastebėti mažas detales, kiti preciziškai siūti, o dar kiti moka mylėti. Aš nemoku nė vieno iš šitų dalykų, bet jei reikėtų rinktis, tai tik paskutinį variantą. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad meilės pamokos yra pačios sunkiausios. Jos nemokamai nedalijamos; turi susimokėti už tokią privačią ir prestižinę mokyklą pats. Aš niekaip negaunu atestato, apie raudoną tokios mokyklos diplomą net nekalbu. Mokausi prastais pažymiais, nes dedu mažai pastangų ir bandau nusirašinėti nuo draugų, knygų ir filmų veikėjų, bet tada mokytoja mane pričiumpa ir žaidimas baigiasi. Lieku kvailelės vietoje ir vėl ieškau lengviausių kelių. Pastabų pažymių knygelėje primarginta jau per daug. Tikrai norėčiau mokėti mylėti. Jausti ir didesnę emociją, gaivališką aistrą, silpnumą keliuose, užfiksuoti kiekvieną akių žvilgsnį, perbraukimą ranka per plaukus, drabužių kvapą ir atspindį akinių stikluose. Bet nemoku, nevertinu, nes išsigandau. Išsigandau

Vėl prie pabaigos ir dar vienos pradžios. Gyvenimo, metų, naujų ir neišpildytų pažadų, įkvėpimų ir žygdarbių. Vėl tas pats klausimas - kaip paminėti, kad būtų ką prisiminti, vėl tos pačios abejonės, ar man to reikia, ką nuveikiau šiemet, ką padariau blogo. Ir vėl viskas iš naujo, ir vėl tos erzinančios smulkmenos malonios. Jos primena, kad praėjo metai, o aš vis dar pasimetusi. Reiškia mąstau, reiškia savęs vis dar daug ko klausiu, ieškau, gryninu tobulą gyvenimo atsakymą, kurio niekada nerasiu. Bet tos tobulo gyvenimo paieškos ir yra smagiausia jo dalis, manau. Du tūkstančiai septynioliktieji. Atrodo, prieš kelias savaites dariau įrašą apie 2016-tuosius, bet tai buvo lygiai prieš metus. Kaip keista, Žemė apsisuka aplink Saulę per 365(6) dienas ir savanaudiškai verčia mums apsisukti aplink mus pačius asmeniškai. Pagal nustatytą kalendoriaus datą kažkaip žinom, kad jau viskas, kad tuoj. Kažkaip žinom, kad apvertus lapelį iš gruodžio 31 į sausio 1 reikės bent savaitę sakyti sau, k

Būti ar nebūti feisbuke? Šekspyro Hamletas sukiojo kaukolę rankose prieš dulkėtą Renesanso šviesą ir klausė savęs, ar būti. Ne feisbuke , aišku. Mes nesukiojam kaukolės prie kompiuterio šviesos, net  klausimo nekeliame – būti ten yra taip pat normalu, kaip rytais nueiti į tualetą ar valgyti pusryčius. Neįmanoma nematyti ir ryškių veidų, šviečiančių ryškiu sekėjų skaičiumi. Vieni draugai paspaudžia „sekti“, kažkas spusteli ir raudoną širdutę, tada įrašas atsiranda tavo laiko juostoje ir tu jau nevalingai įtrauktas į kažkurį Dantės pragaro ratą. Ir jame esi įkalintas kartu su influenceriais. Kaip išversti šį žodį lietuviškai? Viena iš dažniausiai siūlomų sąvokų yra „nuomonės formuotojai“, kitaip tariant, žmonės, kurie daro mums įtaką, kurių mintys paveikia mąstymą ir nejučia leidžia galvoti, kad pagaliau išmokome kritiškai žiūrėti į reiškinius. Paskaitome vieną komentarą, paskaitome kitą, paspaudžiame „patinka“ Tapinui, Tiškevič, Landsbergiui (Gabrieliui), Jagelavičiūtei ar Suraje