vilniaus grindinys

debesų kamuoliais tyliai slenka lietus, bet jis bekojis ir bebalsis;

tolumoje mirga Vilnius, kvepia, šneka, supasi ant plaukų sruogos,

groja neilas youngas, pašiurpsta kojos, pašiurpsta lūpos,

ateik arčiau, ateik arčiau, alsuoju tau,

nors nežinau, kaip pasiekti tavo širdį, tavo ausies geldelę,

kurioje skambėtų vilniaus grindinys ir mano žodžiai;

ateik arčiau, ateik arčiau, alsuoju tau, 

aš negaliu išgirsti net tavo aido, net tavo vardo, plaukiojančio kažkur dangum,

negaliu suprasti, kurioj pasaulio pusėj tu, kuria kryptim mano atodūsį neša vėjas;

ateik arčiau, ateik arčiau, dabar jau šaukiu tau,

bet tu negirdi, tu nežinai, kad aš esu,

tu nežinai,

kad esi

tu.