dvejetas pažymių knygelėje

Vieni žmonės moka skaniai gaminti valgyti, kiti pastebėti mažas detales, kiti preciziškai siūti, o dar kiti moka mylėti. Aš nemoku nė vieno iš šitų dalykų, bet jei reikėtų rinktis, tai tik paskutinį variantą.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad meilės pamokos yra pačios sunkiausios. Jos nemokamai nedalijamos; turi susimokėti už tokią privačią ir prestižinę mokyklą pats. Aš niekaip negaunu atestato, apie raudoną tokios mokyklos diplomą net nekalbu. Mokausi prastais pažymiais, nes dedu mažai pastangų ir bandau nusirašinėti nuo draugų, knygų ir filmų veikėjų, bet tada mokytoja mane pričiumpa ir žaidimas baigiasi. Lieku kvailelės vietoje ir vėl ieškau lengviausių kelių. Pastabų pažymių knygelėje primarginta jau per daug.

Tikrai norėčiau mokėti mylėti. Jausti ir didesnę emociją, gaivališką aistrą, silpnumą keliuose, užfiksuoti kiekvieną akių žvilgsnį, perbraukimą ranka per plaukus, drabužių kvapą ir atspindį akinių stikluose. Bet nemoku, nevertinu, nes išsigandau. Išsigandau jausmo, kuris užklupo po pusantrų metų; neužklupo, o sumažėjo, susitraukė į kamuolį ir pasislėpė po storais mano sielos sluoksniais. Atrodo, kad jis gyvas, bet per giliai, kad jį galėtų pajausti kitas. Išsigandau, nes nežinau, ar tai meilė. Nežinau, ką reiškia iš tikrųjų mylėti. Nežinau, nežinau, nežinau, kiek kartų jau kartojau ir dar kartosiu "nežinau", gal tol, kol sužinosiu, kartosiu Jo vardą iki jis pasidarys svetimas arba, atvirkščiai, įaugs į mano lūpas ir taps šventa malda.

Sergu baisia liga - neįmanomos laimės paieškomis. Nepasitenkinu dabartimi, piešiu iliuzijas ateičiai, noriu, kad viskas būtų geriau, gražiau, tvirčiau, TOBULA. Siekiu to ir nematau, kad žmogus, kuris bando gydyti mane nuo šios ligos, yra didžiausias jos priešnuodis. Užrištomis akimis ir ausimis traukiu idealus iš knygų ir filmų, noriu ir aš savo scenarijaus, bet niekaip negebu suvokti, kad mes nesame samdomi aktoriai ar kažkieno vaizduotės vaisius. Mes kuriame vieni kitus.

Neišeik, aš sunkiai sergu
Tu vieninteliai mano vaistai

-Domantas Razauskas, "Raganų kraujo"

Nebemoku rašyti, nebemoku mylėti, neberandu įkvėpimo ir bandau save pateisinti ieškodama jo pakampėmis ir užsiimdama kitais dalykais, nebeturiu gražių žodžių, neatsimenu, kaip juos sudėti į krūvą ir apipinti sklandžia gija. Šaltas pavasaris, niekas neatgimsta.

Už lango į orą šaudo fejerverkai, o mano širdis susprogsta į niekur.