dvejetas pažymių knygelėje


Vieni žmonės moka skaniai gaminti valgyti, kiti pastebėti mažas detales, kiti preciziškai siūti, o dar kiti moka mylėti. Aš nemoku nė vieno iš šitų dalykų, bet jei reikėtų rinktis, tai tik paskutinį variantą.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad meilės pamokos yra pačios sunkiausios. Jos nemokamai nedalijamos; turi susimokėti už tokią privačią ir prestižinę mokyklą pats. Aš niekaip negaunu atestato, apie raudoną tokios mokyklos diplomą net nekalbu. Mokausi prastais pažymiais, nes dedu mažai pastangų ir bandau nusirašinėti nuo draugų, knygų ir filmų veikėjų, bet tada mokytoja mane pričiumpa ir žaidimas baigiasi. Lieku kvailelės vietoje ir vėl ieškau lengviausių kelių. Pastabų pažymių knygelėje primarginta jau per daug.

Tikrai norėčiau mokėti mylėti. Jausti ir didesnę emociją, gaivališką aistrą, silpnumą keliuose, užfiksuoti kiekvieną akių žvilgsnį, perbraukimą ranka per plaukus, drabužių kvapą ir atspindį akinių stikluose. Bet nemoku, nevertinu, nes išsigandau. Išsigandau jausmo, kuris užklupo po pusantrų metų; neužklupo, o sumažėjo, susitraukė į kamuolį ir pasislėpė po storais mano sielos sluoksniais. Atrodo, kad jis gyvas, bet per giliai, kad jį galėtų pajausti kitas. Išsigandau, nes nežinau, ar tai meilė. Nežinau, ką reiškia iš tikrųjų mylėti. Nežinau, nežinau, nežinau, kiek kartų jau kartojau ir dar kartosiu "nežinau", gal tol, kol sužinosiu, kartosiu Jo vardą iki jis pasidarys svetimas arba, atvirkščiai, įaugs į mano lūpas ir taps šventa malda.

Sergu baisia liga - neįmanomos laimės paieškomis. Nepasitenkinu dabartimi, piešiu iliuzijas ateičiai, noriu, kad viskas būtų geriau, gražiau, tvirčiau, TOBULA. Siekiu to ir nematau, kad žmogus, kuris bando gydyti mane nuo šios ligos, yra didžiausias jos priešnuodis. Užrištomis akimis ir ausimis traukiu idealus iš knygų ir filmų, noriu ir aš savo scenarijaus, bet niekaip negebu suvokti, kad mes nesame samdomi aktoriai ar kažkieno vaizduotės vaisius. Mes kuriame vieni kitus.


Neišeik, aš sunkiai sergu
Tu vieninteliai mano vaistai




-Domantas Razauskas, "Raganų kraujo"









Nebemoku rašyti, nebemoku mylėti, neberandu įkvėpimo ir bandau save pateisinti ieškodama jo pakampėmis ir užsiimdama kitais dalykais, nebeturiu gražių žodžių, neatsimenu, kaip juos sudėti į krūvą ir apipinti sklandžia gija. Šaltas pavasaris, niekas neatgimsta.







Už lango į orą šaudo fejerverkai, o mano širdis susprogsta į niekur.


































Komentarai











Rašyti komentarą



















Populiarūs šio tinklaraščio įrašai









kada ateina suvokimas, jog gyveni gerai?




















Vaizdas







     Kažkaip retkarčiais atsitinka taip, kad išeini pavedžioti šunį saulėtą sausio popietę, įsikiši ausinukus į ausis ir būna gera. Taip gera, kad nesiseka paaiškinti, koks jausmas apima išgirdus mėgstamą dainą ir kvėpuojant gimtinės oru. Kažkokią vieną, lemtingą sekundę supranti, kad būtent šiuo laiku, šioje dabartyje, kuri sudaryta iš įvairių praeities pluoštų, gyvena laimė ir pasirenka būtent Tave būti jos sąjungininku. Nežinia, ar ilgam, bet slapta tikiesi, kad spėsi pasidžiaugti ir išnaudoti savo limitą (jei toks išvis šiame pasaulyje yra. Kyla rimtas klausimas, nes kaip gi mes galime pamatuoti laimę? Ir kuo? Termometru - ne, barometru - irgi. Laimė neturi net matavimo vienetų, todėl jokie skaičiukai ir matematika, fizika ar chemija nepadės. Na, chemija iš dalies gali). Tada jautiesi šiek tiek išskirtinis, nes ne kiekvienas gali sau priskirti "laimingojo" etiketę. O gal ir gali, bet nesuvokia, kaip ją priklijuoti.      Tai va, šiandien bevedžiodama šunelį ir stebėdama jo








Skaityti daugiau










šešios stygos vidurnaktį




















Vaizdas







  kartais būna daug liūdesio. daug klaidų. daug tuštumos. daug dužusių norų. daug savikritikos ir nulinės vertės. daug prarasto laiko. daug tylos. daug garso ir vėl tylos. mažai kantrybės.   kartais tereikia išlaukti ramaus pasivaikščiojimo senamiesčio gatvelėmis besiklausant siaurų gatvių istorijų, pripildytų įvairių kvapų ir garsų, kurios tęsiasi iki begalybės, nes mes jas kasdien kuriame patys.  kartais tereikia išlaukti pirmo pokalbio apie muziką ir politiką, praeitį ir ateitį, avietes ir chemines reakcijas šalia naktinio ir gyvo miesto panoramos vaizdo bei karštos arbatos puodelio.  kartais tereikia išlaukti tapsmo nauja pulsuojančios, nežinomos, lauktos ir daug žadančios erdvės dalimi, bet nepamirštant savo šaknų ir žmonių, kurie gyvenimui suteikė daug spalvų ir džiaugsmo.  kartais tereikia išlaukti milijono kvadratinių butų ir namų šviesų bei eismo bruzdesio pro šešiolikto aukšto langą kartu su svaiginančio vyno taure ir drąsos lašeliu, kabančiu ant liežuvio galo.  kartais terei








Skaityti daugiau










viskas turi pabaigą




















Vaizdas







     Diena prasideda, o vėliau užleidžia vietą nakčiai. Gėlės pražysta ir numiršta. Vasarą keičia žvarbus ruduo. Mes klausome gražiausių dainų, ir po kelių minučių jos baigiasi. Skanios kavos puodelis greitai ištuštėja, o juk atrodo, kad mes tik pradedame mėgautis. Ištarti žodžiai kaip pienės pūkai nukrenta žemėn ir nebegrįžta atgal - niekada nepakyla, niekada neskrajoja ilgai. Mes suryjame gerą knygą akimis per kelias dienas, ir būna liūdna, kai verti paskutinį jos puslapį, ir nugarėlė dar kartą sutraška. Ir žinot, visi šie dalykai kartojasi vėl ir vėl - išauga naujos gėlės, keičiasi metų laikai, o muzikos galime klausyti nors ir amžinai.      Kad ir kaip bebūtų gaila, ši taisyklė žmogui negalioja - jei jau kartą tavo akys užsimerkė amžinam miegui, jei tavo siela iškeliavo aukštyn, jei tavo kūnas tapo šaltas kaip rudeninis lietus, o vaizduotė nebekuria spalvotų sapnų ir svajonių - tu negali gyventi vėl. Negali atsimerkti, įkvėpti, sušilti, svajoti. Mes negalime pakilti kaip feniksai i








Skaityti daugiau