kaip geriausia skalbti užuolaidas?

Taip rašiau lygiai prieš pusę metų, rugpjūčio 22 dieną:

*******

Liko nedaug vasaros, kuri buvo mano gyvenimo.

Visos yra mano gyvenime, bet ši buvo gyvenimo. Leidau sau tiesiog būti po daugelio dienų ir naktų judėjimo pirmyn ir atgal.

Išgyvenau karantiną. Pabaigiau universitetą. Dirbu laisvai samdoma žurnaliste. Įsivariau pirmuosius tikrus nerimo epizodus, kai sunku kvėpuoti. Nežinojau, ką veikti toliau ir kaip džiaugtis būtimi vienai. Leidau jūros vėjui prapūsti galvą ne vieną kartą ir pagaliau suvokti, kad to užtenka. Užtenka tiesiog būti.

Kartais man skauda, kartais aš bijau, kad dabar nemokėsiu gyventi be tikslaus plano pirmą kartą per 22-ejus metus. Visada turėjau kažkokį tvarkaraštį: geri mokyklos pažymiai->įstojimas->baigimas->darbas. Visada turėjau įsivaizdavimą, kuo, su kuo, kaip ir kas turėčiau būti. Dabar man nebekyla klausimų, nes jau esu. Ratas užsibaigė, ir aš noriu leisti sau eiti kita šaligatvio puse. Niekas nepasakė, kaip turi būti.

Vis pagalvoju, ar septyniolikmetė aš, verkianti klausydama David Bowie "Heroes", būtų patenkinta dvidešimt dvimete manimi, vis dar verkiančia pagal tą pačią dainą. Bet kvaila rašyti laiškus su klausimais iš laiko, kurio nebėra. Dabar atrodo, kad niekada ir nebuvo, kad visada buvau tik aš, ta, kuri gyvena Šeškinėje ir paskambina mamai paklausti, kaip geriausia skalbti užuolaidas. Beje, galima ir su kabliukais. Beje, taip ir neskalbiau.

Labai daug laiko praleidžiu su draugais baruose, kavinėse, parkuose, namuose. Vis pagalvoju, ar man iš tikrųjų smagu, ar bėgu nuo savęs pačios. Pastaruoju metu vienatvė (romantinė) tapo kiek sunkesnė, užkritusi ant krūtinės, šiek tiek veržianti. Nors visada buvau socialus žmogus, mokėdavau paskirti vakarus knygoms, muzikai, rašymui. Dabar labai daug valandų praleidžiu socialiniuose tinkluose, nes atrodo, kad įdomiau, kaip gyvena kiti negu aš pati. Įdomiau, kaip jie rengiasi, kaip myli ir mylisi, kaip atrodo ir kaip niekas neturi kompleksų. Aha. 

Nors man pakanka tiesiog būti, viduje reikia apraminti savigraužą, kuri liepia eiti eiti ir eiti, nors aš šiais metais noriu sulėtinti tempą. Man nereikia nuversti kalnų, nereikia nieko įsimylėti, nereikia pakeisti Lietuvos, visuomenės, draugų, klimato atšilimo, krizės, draugų, tėvų ir gal net savęs pačios, nors ir labai norisi. Nesu už viską atsakinga ir niekam neįdomu, ką aš manau. Rašau šitas eilutes po labai ilgo laiko, norėčiau rašyti kasdien. Neturiu nei vieno labai gero įpročio išskyrus šventą pusryčių gamybą. Reikia vėl versti puslapius, juos skaityti ir mokytis, gal dėl to ir nerašau, nes neturiu iš ko įsikvėpti ir bandyti bent maža dalimi atkartoti.

_____

Dar apie vasarą:  Rita, aš ir Gustė po "Arklio Galios" koncerto gėrėme su mėgstamu rašytoju, buvau keliuose pasimatymuose (nesėkmingi), buvau pakviesta kalbėti "15min" laidoje kaip ekspertė (sėkmingai), turėjau daug gražių interviu, Kaune "Solo Ansamblio" koncertas buvo vienas geriausių gyvenime, daug maudžiausi jūroje ir ežere, vėl artimiau bendrauju su Aušra, išbandžiau kelias pusryčių vietas, rytoj stosime į Laisvės kelią palaikyti Baltarusijos, rytoj būsiu su draugais ir verksiu, nes viskas bus didinga. Rašau būsimuoju laiku, bet esu įsitikinusi esamuoju.

********

Po pusės metų: nerimas kartais vėl grįžta, nes pandemija irgi grįžo, kartais matuoju savo sėkmę pinigais ir karjera, kurios negaliu vadinti karjera, graužiu save dėl baimių, neužtikrinumo, nuvertinimo žurnalistikoje, bet ieškau naujų kelių - naujo darbo komunikacijoje, gal ne amžinai, bet stabilumui užtikrinti. 

Po pusės metų: įsimylėjau. Praėjus maždaug mėnesiui po to, kai stovėjau Laisvės kelyje, sutikau žmogų, su kuriuo man gera ir norisi būti toliau. Kiekvienas mano įsimylėjimas paauglystėje buvo palydimais eilėraščiais, tekstais, internetinėmis ašaromis ir euforija, bet dabar aš noriu tylėti. Ne, nebijau, kad ką nors sugadinsiu, o jei sugadinsiu, arba jis sugadins, matyt, taip reikėjo, bet, man regis, abu renkamės vienas kitą. Dėl jo jaučiuosi labiau pasitikinti savo kūnu, savo asmenybe (nors save ir plaku dėl darbo), jaučiuosi švelnesnė, atlaidesnė, šiek tiek išmokusi mylėti, nors tų pamokų niekas neveda. Aš nuoširdžiai myliu. Jaučiuosi rami santykių ir su kitais žmonėmis prasme - visi, kurie aplink mane, man brangūs ir išgryninti.

Šiandien rašau savo antrąjį tekstą NARA'i. Tiksliau, taisau, nes bandau ieškoti savo, kaip rašytojos balso. Gavau puikų patarimą jo klausytis ir nebijoti naudoti, nors pastaruosius ketverius metus ir atrodė, kad dar viena mano nuomonė internete žmonėms neįdomi ir nebūtina. Buvome mokomi vadovautis OBJEKTYVUMU. Ji tikrai nebūtina, bet gal vis dėlto įdomi? Jei šitas tekstas pavyks, didžiuosiuosi savimi. Ir priminsiu sau (kaip priminė filmukas "Soul", ačiū, Rita), kad man vis dar užtenka būti ir džiaugtis kasdienėmis pergalėmis: geru tekstu, skaniais pusryčiais, švelniais bučiniais ir ašaromis atviruose pokalbiuose. Nes visko reikia ir visko dar reikės. O gal tekstas yra tik pretekstas ir visą šitą suprantu ateinant pavasariui.