ežiukas

Birželio trečia visai ne namuose ir toli nuo namų.

Nubudusi pagalvojau, kad turėtų būti 10:29. Nežinau kodėl, bet aplankė jausmas, kad laikas sustojo būtent toje minutėje. Išlipau iš lovos ir laikas buvo būtent toks; ne pirmas kartais, kai keistai ir nevalingai nujaučiu ne tik valandas, bet ir minutes. Geriau jau nujausčiau rytojaus egzamino klausimus, nes kvepia negražia penkių kreditų skola.

Šiandien trečia vasaros diena ir neįsivaizduoju, ar ji gali būti dar vasariškesnė. Ryte termometras muša dvidešimt laipsnių, ant viryklės užkaičiu tobulą kiekį vandens kavai, tradiciškai gaminuosi grikius su prieskoniais. Susidedu koją ant kojos ir stebiu gatvę. Kaimynas, kurio vardas, turbūt, visai ne Gintas, bet man jis panašus į Gintą, išveda šunį. Šiandien jis tą šunį išves dar bent tris kartus. Apkūni moteriškė su rožiniais bridžais išneša šiukšles ir tuoj eis laistyti gėlių. Keistas senukas su raudona blizgančia skrybėle ir karučiu, pilnu žemių, lėtai pūškuoja ir kas kelis metrus sustoja nusibraukti prakaito nuo kaktos. Įprastas rytas. 

Kažkuriame smegenų pusrutulyje bandau išsaugoti sapną, kurį šiaip jau turėčiau pamiršti. Sunku matyti utopinę idėją žmogaus, egzistuojančio su manimi viename laike, bet kartu ir ne visai. Keista, kaip lengva visai tai įsivaizduoti. Realybėje pamažu metu tą idėją iš galvos, nes vieno "taip" per mažai, kai reikia dviejų. Erzina, bet nieko baisaus.

Tris dienas mokausi egzaminui dalyko, kurį pasiėmiau visiškai nepagalvojusi ir dabar kankinuosi. Europos Sąjungos vystymasis - kaip žmonės susidomi tokia tema ir dar pasirenka visą gyvenimą tai dėstyti studentams? Visos paskaitos buvo tokios nuobodžios, kad vienos metu rašiau kito dalyko esė. Esė per paskaitą, kai šiaip arba klausausi, arba darau nesąmones. 

Eina ketvirtas mėnuo Slovėnijoje ir aš už septyniolikos dienų grįšiu į namus. Pasiilgau karšto, vėsaus, kvepiančio, skubančio, lėto, pilno, kartais tuščio Vilniaus ir savo žmonių. Pasiilgau mamos maisto rytais ir lauko dušo kaime. Pasiilgau pasiilgti Vilniaus, kai esu kaime, ir pasiilgti kaimo, kai esu Vilniuje. Pasiilgau klausytis, vertinti, kalbėtis ir rašyti, iškišti kojas pro šešiolikto aukšto balkoną ir siurbčioti vyną. Pasiilgau kalbėti sava kalba tarp savų. Pasiilgau prisiminimų, kurie kartais užstringa.

Bet pasiilgsiu ir naujo universiteto, kuriame išmokau turbūt tiek pat kiek VU per trejus metus. Dviračio mynimo kasryt, pigių pietų visame mieste, cinamonu kvepiančių senamiesčio gatvių. Venecijos už trijų valandų kelio, savo rajono su koncertų sale, skanios kavos vietų ir gražaus baristos, pigaus vyno, rūkyto dūmo skonio alaus. Keisto meno centro, kuriame iki prakaito šokam pagal "The Strokes", čeko kursioko, poros panų ir kalnų vaizdo visomis kryptimis. Pasiilgsiu intensyvaus mokymosi ir netgi šito šūdino vakaro, kai mokausi (gal labiau skaitau) ir nervinuosi. Pasiilgsiu gyvenimo normaliame bute ir netgi kasvakarinio žolės kvapo iš antro aukšto kaimynų. Jei rimtai, jiems jau reikėtų susimąstyti.

Kai žmonės grįžta iš Erasmuso, jų turbūt klausia, kokią patirtį parsivežė. Manęs gal irgi klaus, bet aš nuoširdžiai nežinau. Man gera čia, bet man gera ir Lietuvoje. Nejaučiu pasikeitusi ar atidariusi naujus ekstravertiškumo rėmus. Gerai, pirmą kartą skridau viena, pakeliavau viena. Išmokau būti viena ir su nepažįstamais žmonėmis. Dar kartą supratau, kad klubai - ne man. Skaityti, rašyti ir mokytis anglų kalba tapo visiškai natūralu. Dar, būti nepatenkintai savo išvaizda įmanoma ne tik namuose, bet ir čia. Turbūt nei karto neverkiau, kad pasiilgau namų, nes žinojau, kad viskas čia laikina. Pas mane vieną kartą atvažiavo Lietuva. Nors ir trims dienoms, bet vėl iki skausmo prisimenant kiekvieną detalę. Man atrodo, tapau dar artimesnė su žmonėmis namuose, nes supratau, kiek daug turiu ir kiek tie žmonės mane myli. Ir jie vis dar siunčia laiškus. Ačiū, draugai, aš Jus labai myliu.

Vakar važiuodama dviračiu sustojau praleisti ežiuką. Jis neatrodė pasiklydęs, tiesiog ramiai norėjo pereiti per kliūtį ir toliau žingsniuoti savais keliais. Bandysiu ir aš tą daryti.