šventvagiška vagystė

Vasara šventvagiškai buvo pavogta su paskutiniu tokiu lietumi. Tokiu, kuris užknisa, nes krenta mažyte dulksna ant plaukų ir juos paverčia baisiais. Toks lietus turi savo kvapą - į jį telpa kelionės prie jūros iš ryto, nepabučiuotų lūpų ir pabijotų paimti rankų ilgesys, mamos gaminamas plovas su daržovėmis iš kiemo, šlapias žvyrkelis ir girgždantys "Rambyno" ratai, pirmas ir paskutinis kavos puodelis niekur neskubant, vakarai, kai esi vienas, bet nesijauti vienas. Toks tas lietaus kvapas, tekantis namų langais ir pašiurpusiomis kojomis ir nusveriantis blakstienų galiukus į apačią.

Vasara šventvagiškai buvo pavogta su ištempta laiko sąvoka. Tokia, kuri neužknisa, nes leidžia dienas minkyti kaip gumą kokia tik nori forma, kokiais tik nori būdais. Toks ištemptas laikas irgi turi savo kvapą - tai dykinėjimas prie televizijos, kai lauke plius trisdešimt penki ir gelbėja tik gulėjimas ant šaltų grindų, tai mamos paskirti darbai kaime, kurių nekenčiu, bet jie vis tiek yra to palaimingo ir lėto, kartais pūvančio laiko dalis; tai rausvai nusidažantis dangus ir ilgi vakarai pėdomis tyrinėjant rasotą žolę ir meldžiantis, kad tik neužminčiau ant kokio šlykštaus vabalo. Toks tas ištempto laiko kvapas, dabar nugulęs su dulkėmis ant palangių ir nubėgęs žvakių vašku ant lentynų.

Vasara šventvagiškai buvo pavogta su netikėtumu, kurį atneš ruduo. Tokiu netikėtumu, kuris dings tik atėjus rudeniui, nes rudens laukimas yra stiprus tik tada, kai vasara dar tik prasideda. Toks netikėtumas irgi turi savo kvapą - tai nosį aršiai draskantis kątik nupjautos žolės aromatas, tai Vilniaus grindinys, besiilsintis nuo žmonių, tai vyšninis alus, tapęs ne prabanga, o liepos skoniu, tai būsena, kai matai Arctic Monkeys ant scenos, bet nefunkcionuoji dėl nemiegotos paros, tai laikrodžių tiksėjimas, kurio neskaičiuoji, nes saldžiausias laukimo momentas ateina tada, kai dar nepradedi skaičiuoti tiksliai.

Vasara šventvagiškai buvo pavogta su manimi pačia. Tokia, kuri vasarą skyrė daug laiko savianalizei ir norams, nusivylimams ir pakilimams, draugėms ir draugams, kuriais sunku laikyti tik draugais, knygoms ir amžinai meilei muzikai, kurios dar nesugebėjo pakeisti joks vyras. Tokia vagystė irgi turi savo kvapą - tai Neilas Youngas ir arbata šalia, tai šešiolikto aukšto balkonas ir rytinis rūkas, tai greitai užpilami makaronai su sūriu ir žolelėmis, tai greitai verčiami "Nepakeliamos būties lengvybės" puslapiai ir pakeliamas būties svoris, tai nuo slyvų ir nektarinų lipnūs pirštai ir ašaros suvokiant, kad viskas vyksta čia ir dabar.

Buvo graži vasara. O dabar jau minutė, kai kalendoriuose rodo rugsėjį, kurio vogti dar niekas nesiruošia.

juosta, Open'eris, 2018