išskristi

Užvakar skaičiavau paskutinius metų dūžius savo galvoje, nes akys stebėjo skaitmeninius skaičius telefono ekrane. Jie begėdiškai greitai užleido vietą kitiems ir tą stebuklingąją 00:00, padangę nušvietė kasmet vis didėjantis fejerverkų kiekis, tarsi primenantis, kad reikia džiaugtis, švęsti, pakyliai pasitikti naują pradžią ir pasidalinti ta laime ne tik su artimaisiais, bet ir kelių kilometrų spinduliu gyvenančiais kaimynais. 

Po kelių minučių šviesų spektaklis baigėsi. Visi suskubo kelti šampano taures, draugiškai pakštelti vienas kitam į žandą, apkabinimais sušildyti drebančius draugo pečius ir linkėti svajonių išsipildymo. Linksma, smagu ir malonu turėti žmones šalia, kurie nuoširdžiai tiki tuo ir Tavimi pačiu. Gera žinoti, kad nors tą žvarbią naujųjų metų naktį mylimas žmogus nelaiko savo glėbyje, tai bent iš kito šalies galo rodo dėmesį ir kalba gražius žodžius. Gal kalba šampano ar vyno taurės, tačiau nesvarbu – tokios ir turi būti naujųjų sutiktuvės. Manau.

Draugės juokiasi ir kviečia fotografuotis. Kitą vakarą, ramiai sėdžiu su arbatos puodeliu rankose ir peržvelgiu tai, kas vyko prieš mažiau nei 24 valandas. Šypsenos, juokas ir skanus maistas. Viskas lyg ir gera, tinkama, bet.. tai mane priverčia suklusti. Akys užkliūva už mūsų veidų – jaunų, nerūpestingų, (ne)spėjusių pasimokyti iš kai kurių paaugliškų klaidų, ir, nemeluosiu, protingų. Nereikia savęs nuvertinti, patys žinome, jog visi esami verti dar daugiau negu turime, nors turime su kaupu (tik kartais to nepastebime). Tačiau man liūdna. Liūdna dėl naujos pradžios, nes šiemet ji bus pati drastiškiausia ir skaudžiausia nei iki šiol – mes juk išskrisime. Išskrisime į skirtingus miestus, skirtingus butus tarp skirtingų sienų, susipažinsim su naujais draugais, kvėpuosim kitu ritmu ir nesijuoksim kartu per pertraukas iš penktokių trumpų sijonų, neragausim ir nepeiksim nemokamo valgyklos maisto, neverksim iš juoko per lietuvių ir anglų kalbos pamokas, ne... Nebus taip, kaip dabar. Gal ir bus gera, bet ne TAIP. 

Aplinkiniai man nuolat kartoja, jog studijų metai yra įdomesni, įvairesni ir reikšmingesni negu vidurinės metai. Taip, galbūt – tampame savarankiškomis (arba ne) asmenybėmis, siekiame konkretaus gyvenimo tikslo ir orientuojamės į ateities sritį, kurioje norime save realizuoti. Bet visa tai reiškia, kad lyg ir žengiame į suaugusiųjų pasaulį; pasaulį, kuriame kartais užmirštama, kas yra juokas, kvailystės, vaikiškas atsikalbinėjimas, pirmosios „meilės“ ir tikri, nesumeluoti draugai, sutinkantys lydėti Tave į pasaulio kraštą, net jeigu jis yra artimiausia parduotuvė iki centro, prekiaujanti skaniausiais varškės sūreliais. Tikriausiai taip ir turi būti... Natūralu, kad galvos bus pripildytos naujų idėjų, problemų, atsakomybių, jausmų, žodžių ir pareigų, tačiau aš noriu kuo ilgiau prisiminti. Viską. Kas brangu, kas skaudino, kas išmokė gyventi, kas privertė judėti toliau, kas įkvėpė, kas motyvavo mokytis ir dalyvauti įvairiose veiklose. Noriu prisiminti mokyklos metus kaip geriausius. Noriu prisiminti SAVO abitūrą kaip šauniausius devynis mėnesius, maišytus su rimta atsakomybe ir linksmybėmis, su naujais tikrais jausmais ir disciplinomis. Noriu, kad viskas tęstųsi ilgiau. Bent šiek tiek...

_________________

Žengiam į naujus metus, tą naują pradžią, su nekantrumu ir baime artėjam prie Didžiojo Išėjimo, mylim, juokiamės, bučiuojamės, kuriam ateities planus, bet nepamirštam gyventi ir šia akimirka, gerai, draugai? Jokių memento mori, jokio gailesčio, jokio pykčio. Užbaigiam taip, kaip ir pradėjom – su jauduliu ir džiaugsmo bei liūdesio ašara akies kamputyje.

vaikai, aš jums juk sakiau –

neskubėkite suaugti, 

nes kuo didesnis tampi,

tuo labiau supranti,

kad

laikas

bėga

per

greitai.