Laiškas į ateitį

....paklausta, ko aš noriu iš gyvenimo, nesutrinku ir iškart atsakau : sveikatos sau ir savo šeimai, karjeros, ir ištikimų draugų. Ne, nepuolu sakyti "VISKO" , nes to gauti neįmanoma. Arba gavus galima gailėtis, juk kaip sakoma, mažiau yra daugiau. Kuo mažiau norėsime, tuo greičiau pasieksime tai, ko trokštame visa savo esybe, kovojame dėl to, ir einame į priekį. Visada sau kartoju: galvok apie ateitį, galvok apie ateitį, galvok apie ateitį. Žinau, kad man tik 15 ir galvoje turėtų suktis kitokios mintys ir svajonės. Apie muziką, draugus, vasaras, mokyklą, vaikinus, drabužius, keliones... Ir sukasi! Tik prie tų, jaunatviškų norų ir siekių šone "sėdi" keli rimti. O gal ir vienas...

Nežinau kaip viskas bus po kelerių metų. Galbūt po 12 klasės egzaminų nuspręsiu pasukti kitu, atsarginiu keliu, kurį irgi beveik turiu susiplanavusi. Galbūt į mano galvą šaus visai kitokios mintys, ir aš suprasiu, kad mano išsvajota profesija yra visai ne TA, kuris skirta man. Kuri teiktų profesinį ir asmeninį džiaugsmą. Bet kur tau.. Vien dabar pagalvojus šiurpsta oda... Kiek bus galima patirti, sutikti, pamatyti! Kiek bus galima apie tai kalbėti ir rašyti... Žinoma, jei viskas pasiseks ir įvyks taip, kaip aš tikiuosi. Mano draugės ir šeima tiki manimi, vis skatina eiti į priekį ir siekti savo tikslo. Nors, tėtis ir močiutė kartais kandžiai užmeta "būk daktare" , aš nusijuokiu ir dar kartą paaiškinau, kad neištverčiau nė minutės tarp žmonių, turinčių didelių problemų ir ligų. Neišlaikytų emocijos. Ir šiaip, bijau chirurginių įrankių ir pačių daktarų nuo vaikystės....

Į profesinius klausimus turiu beveik visus atsakymus. Bet niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip atrodysiu po 10-15 metų. Ar būsiu tamsiaplaukė? Manau taip, man patinka ši spalva, bet ką gali žinoti, po tiek metų mąstymas ir poreikiai bus kitokie. Ar visdar sakysiu "NE" blizgučiams ir batams-žudikams? Galbūt ir prisijaukinsiu ką nors į savo spintą, bet nemanau, kad kadanors pamilsiu tą shine bright like a diamond efektą...

Nežinau, ar išliks tos pačios geriausios draugės, kurias turiu dabar... Labai to norėčiau. Labai. Nieko nebūtų smagiau, kaip po sunkios darbo savaitės susitikti kavinukėje ir jaukiai paplepėti, galbūt ir apkalbėti (taip taip, visi mes karts nuo karto tai darome, ir nereikia gintis) ar nusiaubti parduotuves.

Neįsivaizduoju savęs šeimos moters amplua. Nemėgstu vaikų, baisiai nemėgstu. Galbūt dėl to, jog giminėje visi lyg pakvaišę ir visada, kai atvažiuoja, žaidžia savo loginį žaidimą "Paerzinkim Rūtą kol galim". Mes visi buvome vaikais, bet ši karta jau auga kitokia...Visko norinti ir gaunanti. 

Visgi dar nederėtų galvoti ir kalbėti apie savo "būsimą" šeimą. Galbūt aš visada liksiu viena, nes nerasiu to, ko trokštu. Kas žino, nors nederėtų taip kalbėti. Bet jau nuo vaikystės matau savo svajonių vaikino paveikslą... Jis privalo būti toks, kaip mano tėtis. Rūpestingas, linksmas, darbštus ir mylintis besąlygiškai. Šiemet bus 30 metų, kai jie su mama kartu. Pavyzdys nuo kūdikystės, ir nieko čia nepridursi. Kažin dar likę pasaulyje tokių vyrų?..

Kodėl aš visada mąstau taip giliai ir tolyn, man tik 15, reikia rūpintis kitais dalykais, viskas ateis su laiku ... Bet gal tai daugiausiai priklauso nuo mūsų  pačių, nemanote?

Rūta.