Viena. Bet ne vieniša.

  

       Šiandien vasario 14-toji. Tai diena, kuomet mūsų mokykla būna išpuošta raudonais širdelės formos balionais, vyksta žaidimas "Surask savo porą pagal numeriuką", groja muzika, ir mokiniai vaikšto išraudusiais veidais, kad tik niekas jų nepakviestų prieš auditoriją. Tai diena, kai visos televizijos skalandija apie šampano, saldainių akcijas, dovanų idėjas ir įvairius pasiūlymus. Diena, kai meilė sklando ore, įsimylėjėliai rodo vienas kitam dėmesį, o vyriškoji giminė suka galvą, kaip vakare nustebinti savo širdies damą - nusivesti į mielą restoranėlį, nupirkti puokštę gėlių, ar tiesiog ramiai vakare pabūti dviese, prie žvakių šviesos ir romantiškos muzikos.

       Bet man ši diena - eilinė žiemos diena. Nieko ypatingo nevyksta, klausau tos pačios muzikos, bendrauju su tais pačiais žmonėmis, ir nieko nesveikinu, nes visi socialiniai tinklai ir taip lūžta nuo saldžių žinučių. Žinau, gal atrodo kiek kontravertiška ir egoistiška, bet tokia jau aš. Nesureiškimu visko per daug.

       O gal viskas dėl to, kad esu viena. Neturiu šalia savęs Valentino. Vaikino. Širdies draugo. Antros pusės. Man 15. Dauguma tokių metų jau turi/turėjo vaikiną/merginą. Šiais laikais tai jau atrodo normalu. Tarkim, koks nors vaikinas bendrauja su panele kurį laiką, ir pasiūlo draugauti. Ji sutinka, nes mano, kad bus labai laiminga turėdama šalia savęs ką nors. Bet ką, nesvarbu. O aš manau, kad geriau būti vienai, nei su bet kuo. (Keista, ši frazė iš mano lūpų šiandien sklinda jau 3 kartą). Todėl ir esu viena. Ne, ne todėl, kad esu negraži. Laikau save normalia paaugle - niekada nenuvertinu savęs per daug. Aš viena todėl, kad nenoriu. Jau kelis mėnesius bendrauju su žmogučiu, kuriam aš patinku. Jis pats man sakė. Bet aš nenoriu būti jo pora, nes nieko jam nejaučiu - nei susižavėjimo, nei drugelių pilve, nei keisto jausmo kai einu pro jį. Todėl ir nenoriu teikti tuščių vilčių ir jį skaudinti. Taip kaip yra dabar, yra geriausia.

      Bet aš visiškai dėl to neliūdžiu, ir žinau, kad ateis laikas, kai surasiu tą, kuris mane padarys laimingą. Nes kol kas man tik 15. Galvoje sukasi daug įvairių minčių ir idėjų. O šalia yra daug kitų žmonių. Nors esu viena, bet ne vieniša - turiu 3 tikras drauges, kurios padės visada ir visur. Turiu tėvus, kurie, nors kartais yra ir kiek griežtoki, man yra patys geriausi ir jų neikeisčiau į nieką. Turiu vyresnį brolį, kuris, nors kartais ir mane nervina, vistiek visada sugrįžęs namo pabučiuoja. Turiu muziką - ji mano gyvenime užima viena svarbiausių vietų, be jos negalėčiau nei vienos dienos. Ji mane išmokė į pasaulį žvelgti kitaip. Atradusi roko muziką, atradau ir geriausią grupę pasaulyje - 30 SECONDS TO MARS, ir jos dėka sukurtą antrą šeimą - Echelon. Dieve, jūs nežinote, kaip gera šnekėtis visiems kartu kokioje nors susirašinėjimų svetainėje, nepriklausomai kur tu esi ar kiek tau metų. Visus vienija tas pats dalykas, ir visi pasiruošę padėti ir patarti. Ačiū.

      Dar savo gyvenime turiu svajones. daug svajonių. Vienos didelės, kitos mažos. Nesakysiu jų, nes paskui neišsipildys, juk žinote, kaip sakoma...O aš labai noriu, kad jos išsipildytų ir padarytų mano gyvenimą dar gražesnį. Jis ir taip gražus. Kartais pagalvoju, kaip gyvena vaikai skurstančiose šeimose ar kur nors Afrikoje, ir kaip gyvenu aš. Tada neturiu teisės skųstis ir gyvenu toliau, nes gyvenam tik kartą.

      Jei šiandien neturėčiau šių dalykų, kuriuos išvardinau, tikriausiau neegzistuočiau. Juk logiška. Todėl sakau - tikrai nesu vieniša ar liūdna. Atvirkščiai! Visada stengiuosi būti optimistiška ir nesiraukyti dėl mažiausių smulkmenų.

Visgi šiandieną turiu vieną palinkėjimą tiems, kurie neriasi iš kailio, kad neturi antros pusės:

„Verki, kad šiandien neturi savo Valentino? Pagalvok apie vaikus, kurie per Mamos dieną neturi mamų, arba per Tėčio dieną neturi savo tėčių. Todėl nustok priekaištauti"

Gero vakaro!

Rūta.♥