Čia ir dabar

Kažkada rašiau, kad svarbiausias yra ne svajonės išsipildymas, o laukimas. Ir po kelių metų galiu tą tik patvirtinti. Kodėl? O todėl, kad kai pasieki savo emocijos nirvaną, į delnus renki laimės ašaras ir lūpų kampučiuose supi geriausias akimirkas, kitą dieną nežinai, ką veikti su savo gyvenimu ir bandai gyventi toje post-svajonės depresijoje.  Tokia depresija užpuola ir po beveik metus (šiaip jau pusę gyvenimo) lauktų koncertų. Tas jausmas palaimingai sunkus ir liūdnas, tarsi maloni kančia, kurią pats pasirenki. Tai lyg kokia Stokholmo sindromo atšaka - tu leidiesi savo užpuolikui save kontroliuoti ir dėl to jauti malonumą. Šiuo atveju pagrobėjas yra mylimiausia grupė ir jos visa apimanti ir į vietas sustyguota muzika. Ji kelioms valandoms priverčia būti uždaro pasaulio dalimi, savo galvą atlaisvinti nuo bet kokių pašalinių ir nereikšmingų, o gal kaip tik reikšmingų minčių ir būti ten, tiesiog būti, kvėpuoti kitokiu oru, matyti plačiau atmerktomis akimis.  Aš šį birž...

Šiandien buvo gražu. Ir ausiai, ir akiai, ir dūšiai.  Apie septintą valandą vakaro susirinkau retorikos knygas, pilnas tropų ir retorinių figūrų pavadinimų, ir greitu žingsniu išėjau iš Vilniaus gatvės  Caffee Inn'o. Galutinai įsitikinau, kad kava man ten neskani. Nelimpa, nors Tu ką. Nežinau, ar sodrumo trūksta, ar kvapo, ar lengvo kartumo, bet nelimpa. Ir publika rinktinė, turinti pastovias sėdėjimo pozicijas foteliukuose. Na, kiekvienas renkamės sau mėgstamas vietas, tik gal man čia ne pakeliui. Išėjau į Vinco Kudirkos aikštę, pačią sostinės širdį. Daug žmonių, daug saulės, daug vėjo (šįkart geras), daug balandžių ir dviračių. O fone dar ir jaunas vaikinukas su juodais džinsais ir gitara muzikuoja. Pasidarė taip liūdnai gražu, kad pati sau nusišypsojau. Šiek tiek liūdna, nes dažnai nepastebiu tokių paprastų dalykų, bet jie turbūt tam ir yra, kad kartais priverstų šypseną išspausti ir permąstyti savo egzistenciją. Nors labai norėjau grįžti namo antru ūsuotu trole...