Čia ir dabar

thokamaer.tumblr.com Laikas yra beprotiškai trapus ir skubantis, prie nieko neprisitaikantis ir turintis savo reliatyvumą. Aš nespėju jo skaičiuoti, nespėju gaudyti jo šilkinės medžiagos savo pirštais, nespėju jo apglėbti ir laikyti, sugerti į save ar priversti pasilikti. Aš nešioju savyje tik mažą laiko dalelę, trapius prisiminimus, kuriuos kasdien mintyse perbėgu po kelis kartus. Kartais vaizdiniai būna skausmingi ir aštrūs, pjaunantys lyg ašmenys, o kartais pilni šviesos ir šilumos, apgaubiančios mane šaltais vakarais, kartais jie būna tarsi stikliniai, dūžtantys vos palietus. Jie gyvena mano pirštų galiukuose, supasi ant mano blakstienų ir išbėga su mažais ašarų kristalais. Bet tik kartais. Dabar tie kristalėliai būna ne tokie sūrūs. Jie daug saldesni (žinoma, aš tai tik hiperbolizuoju, nes visos ašaros sūrios, cha). ******************* Visko tiek daug įvyko šiais metais, ir aš net negaliu prisiminti kertinio momento, privertusio susimąstyti. "Nejaugi viskas per...

kartais būna daug liūdesio. daug klaidų. daug tuštumos. daug dužusių norų. daug savikritikos ir nulinės vertės. daug prarasto laiko. daug tylos. daug garso ir vėl tylos. mažai kantrybės. kartais tereikia išlaukti ramaus pasivaikščiojimo senamiesčio gatvelėmis besiklausant siaurų gatvių istorijų, pripildytų įvairių kvapų ir garsų, kurios tęsiasi iki begalybės, nes mes jas kasdien kuriame patys. kartais tereikia išlaukti pirmo pokalbio apie muziką ir politiką, praeitį ir ateitį, avietes ir chemines reakcijas šalia naktinio ir gyvo miesto panoramos vaizdo bei karštos arbatos puodelio. kartais tereikia išlaukti tapsmo nauja pulsuojančios, nežinomos, lauktos ir daug žadančios erdvės dalimi, bet nepamirštant savo šaknų ir žmonių, kurie gyvenimui suteikė daug spalvų ir džiaugsmo. kartais tereikia išlaukti milijono kvadratinių butų ir namų šviesų bei eismo bruzdesio pro šešiolikto aukšto langą kartu su svaiginančio vyno taure ir drąsos lašeliu, kabančiu ant liežuvio galo. kartais terei...

                   Labas,                Žinai, noriu Tau šiandien šį bei tą papasakoti apie įkvėpimą (bet pirmiausiai įsijunk muziką, kurios nuorodą parašiau apačioje). Žinau, kad Tu kartais bijai, kartais daug ko nesupranti (dar nesupranti), bet aš pabandysiu viską paaiškinti paprastai. Na, kartais įkvėpimas man panašus į laisvai samdomą brangią kekšę (tik nesupykit, griežtieji kalbininkai ir konservatyvūs vyresnieji). Ne visuomet rasi, o ir mokėti kaskart brangiai reikia, tačiau kaskart garantuotai suteikia malonumą. Nors, jei nesisaugosi, gali atsirasti ir nenorimų tokio pasitenkinimo vaisių – klykiantis kūdikis, Tavo tekstas, už kurį turėsi prisiimti atsakomybę visam likusiam gyvenimui. Su įkvėpimu šiek tiek lengviau – per daug įsijautęs ir patyręs jaudinantį kūrybos orgazmą ir euforiją, sprogimą, visada gali spausti...

Šiandien tiek daug žvaigždžių,  kad neįstengčiau jų suskaičiuoti, nebent tai darytume abu. Pasidalintume po pusę, kiekvieną nusiskintume ir įsidėtume į kišenes. Grūstume tol, kol jos byrėtų ant šaltos pavasarinės pievos, jau pamažu kvepiančios. Palikčiau vieną žvaigždę savo plaukuose – kad galėtum mane rasti net ir tamsiausią naktį, kai kelią namo nušvies tik jaunas ir nedrąsus mėnulis. Kelias suvalgyčiau. Gal tada šviesčiau iš vidaus, gal tamsa iš manęs pagaliau pranyktų. Tamsa, nuo kurios skaudėjo Tau ir man. Kitas išdalinčiau tiems, kurie jau nebespindi, nors turėjo, galėjo ir mokėjo. Pora atiduočiau klajokliams, kad pasidalintų ir taip rastų viens kito pėdsakus. Į savo širdis. Kai tiek išdalinčiau ir jeigu dar žvaigždžių liktų, o jų tikrai liktų,  a š įsegčiau jas nepažįstamiems, kurie jau nebeturi šypsenų, nes jas kažkur pametė. Kažkur,  kur šalta ir tylu,  kur niekas nenori sugrįžti. O kai mano rankose liktų tik viena žv...

Užvakar skaičiavau paskutinius metų dūžius savo galvoje, nes akys stebėjo skaitmeninius skaičius telefono ekrane. Jie begėdiškai greitai užleido vietą kitiems ir tą stebuklingąją 00:00, padangę nušvietė kasmet vis didėjantis fejerverkų kiekis, tarsi primenantis, kad reikia džiaugtis, švęsti, pakyliai pasitikti naują pradžią ir pasidalinti ta laime ne tik su artimaisiais, bet ir kelių kilometrų spinduliu gyvenančiais kaimynais.  Po kelių minučių šviesų spektaklis baigėsi. Visi suskubo kelti šampano taures, draugiškai pakštelti vienas kitam į žandą, apkabinimais sušildyti drebančius draugo pečius ir linkėti svajonių išsipildymo. Linksma, smagu ir malonu turėti žmones šalia, kurie nuoširdžiai tiki tuo ir Tavimi pačiu. Gera žinoti, kad nors tą žvarbią naujųjų metų naktį mylimas žmogus nelaiko savo glėbyje, tai bent iš kito šalies galo rodo dėmesį ir kalba gražius žodžius. Gal kalba šampano ar vyno taurės, tačiau nesvarbu – tokios ir turi būti naujųjų sutiktuvės. Manau. Dra...