Čia ir dabar

     Kažkada ateis laikas, kai tapsime tik istorijos dalimi, paskęsime amžinybėje ir mus prisimins tik iš senų fotografijų ar žurnalų antraščių (laimingi tie, kurie ten atsidurs). Būsime kažkieno tėtis, mama, šeimininkas ar mylimasis, ir visa tai po kiek laiko bus pamiršta. Ateis nauja karta, kuri pakeis įstatymus, sukurs naują pasaulį ir galbūt kur nors iškals mūsų vardus savo atmintyse. Matysime kitokias spalvas, o gal išvis nematysime, supsimės ant laiko sūpynių, kurios netruks nublokšti mus amžinybėn. Nelaikysime viens kito už rankų ir nedrėbėsim iš šalčio žiemos vidury, neskaičiuosim surinktų aviečių ir jų neberagausim, nes viso to nebereikės.     Bet aš tikiu, kad mes dar turime laiko GYVENTI. Iš tikrųjų  būti čia ir dabar, išgyventi istoriją, o ne tik būti jos dalimi. Klausytis muzikos ir juoktis kartu su draugais, kurie užpildo tuščias kerteles gležnose mūsų sielose. Tikiu, kad visdar galime džiaugtis gyvybės galia ar likimo siųstais ...

Toks šaltas ir svaiginantis rugsėjo lietus, krečiantis paskutinius nuogų medžių lapus, tuoj atklys ir į mūsų dar vasara kvepiantį kiemą, ir prasidės karšta arbata kvepiančios dienos. Vis ryškiau spindės žvaigždės nakties vėsumoj, ir švelnus rūkas pasklis ramioj ryto tyloj, palydėsim dar saulę vakariniam danguj, susikibę už rankų karšto laužo šviesoj. Vėl iš naujo įsimylėsim ir laiškus rašysim, prie puodelio kavos viens kito akis matysim, pro durų plyšėlį į ateitį žiūrėsim ir paukščius į šiltus kraštus lydėsim. Žinosim, ateina cinamonu ir keptais obuoliais alsuojantis ruduo.