šventvagiška vagystė
Vasara šventvagiškai buvo pavogta su paskutiniu tokiu lietumi. Tokiu, kuris užknisa, nes krenta mažyte dulksna ant plaukų ir juos paverčia baisiais. Toks lietus turi savo kvapą - į jį telpa kelionės prie jūros iš ryto, nepabučiuotų lūpų ir pabijotų paimti rankų ilgesys, mamos gaminamas plovas su daržovėmis iš kiemo, šlapias žvyrkelis ir girgždantys "Rambyno" ratai, pirmas ir paskutinis kavos puodelis niekur neskubant, vakarai, kai esi vienas, bet nesijauti vienas. Toks tas lietaus kvapas, tekantis namų langais ir pašiurpusiomis kojomis ir nusveriantis blakstienų galiukus į apačią. Vasara šventvagiškai buvo pavogta su ištempta laiko sąvoka. Tokia, kuri neužknisa, nes leidžia dienas minkyti kaip gumą kokia tik nori forma, kokiais tik nori būdais. Toks ištemptas laikas irgi turi savo kvapą - tai dykinėjimas prie televizijos, kai lauke plius trisdešimt penki ir gelbėja tik gulėjimas ant šaltų grindų, tai mamos paskirti darbai kaime, kurių nekenčiu, bet jie vis tiek yra to pa...