Čia ir dabar

     Kas yra laikas? Ar tai viena iš kelių nematomų pasaulio materijų, kurių mes negalime apčiuopti, bet galime jausti jų egzistavimą ir buvimą? Ar laikas - tai erdvė, kurios dėka sukasi, keičiasi pasaulis, epochos ir vystosi visa evoliucija? Ar tai tiesiog žmones, gyvūnus, augalus ir visus kitus vienaląsčius ir daugialąsčius veikiantis fizikinis dydis, kuriam apskaičiuoti yra naudojamos kelios konkrečios formulės? Gal visi šie atsakymai yra teisingi ir pagrįsti moksliškai; o gal mes patys sugalvojome laiko sąvoką tam, kad turėtume priežasčių pagyti fiziškai ir dvasiškai, augti, keliauti, mokytis iš klaidų arba jas vėl kartoti, įvykdyti užsibrėžtus tikslus ir svajoti apie kitus. Gal mes sugalvojome laiką tam, kad turėtume galimybę atsiskirti vieni nuo kitų ir jausti kažkokią neapčiuopiamą tuštumą būnant atskirai, o suartėjus vertinti ir skaičiuoti kiekvieną kartu praleistą sekundę, kiekvieną akių žvilgsnį ir vis drąsesnį rankų prisilietimą.    ...

Man niekas nesakė,  jog ateis diena,  kai žvaigždės nebebus tik bereikšmiai dangaus kūnai ir dujų sferos juodame nakties danguje. Man niekas nesakė,  kad muzika taps daugiau nei tik tylą užpildančiu fonu ar priežastimi šokti lietaus balose niekam nežinant. Man niekas nesakė apie tai, jog juodos raidės iš knygų pavirs neišsenkančios išminties šaltiniais, susijungs į beribę visumą ir tyliai kuždės į ausį, kad fantazija ir svajonės yra galingas ginklas prieš pasaulio blogį. Man niekas nesakė,  kad draugus prisirišti privalu kaip spalvotą helio balioną, kuris lengvai gali kilti į viršų ir pabėgti Tau nespėjus apsidairyti. Man niekas nesakė, jog reikia turėti ir nuosavą mažą pasaulėlį ir triukšmingus vakarus kartais iškeisti į vienumos valandas šaltoje ankstyvo pavasario pievoje. Man niekas nesakė, kam galėsiu pasakyti paskutinį "ačiū" ar "sudie", ką galėsiu stipriai apglėbti nuo šalčio sustingusiomis rankomis ir nepaleisti. Man...